Kelionė į Briuselį: III dalis. Amsterdamas ir Berlynas                                      V. Zigmantienė

Toliau tęsiame savo kelionę. Dabar riedame autobusiuku atgal, į Lietuvą, užsukant į Amsterdamą ir Berlyną. Po truputį nuovargis įšliaužia į mūsų autobusiuką. Gidas neleidžia mums ištižti, linksmina mus, pasakoja ne tik apie miestus, žmones, istorinius faktus, bet ir dalina čia pat autobuse sugalvotų loterijų prizus. 
Privažiuojant Amsterdamą atkreipėme dėmesį į šlapią dirvožemį, į siauručius kanalėlius su prisirinkusiu vandeniu tarp vagų. Sužinojome, kad Nyderlandų sostinė Amsterdamas yra 2 metrais žemiau jūros lygio. Tai - žemumų kraštas prie Šiaurės jūros. Dar prieš 2 tūkst. metų olandai pylė pylimus, norėdami apsisaugoti nuo potvynių. Po 10 amžių Šiaurės jūros pakrantėje pasirodė apsauginės dambos - užtvankos. O kadangi šis miestas yra žemiau jūros lygio, didžioji miesto dalis pastatyta ant dambų. Jau pats miesto pavadinimas paaiškina miesto ypatybę: Amsterdamas - Amstel - upė + damba. Per Amsterdamą teka upė Amstel, yra daugybė salelių. Miesto gatvės sujungiamos tiltais, tilteliais, kurių yra virš 600! Miestas apraizgytas kanalais, kurių irgi yra galybė! 102 kanalai! Be kanalų ir tiltų dabar neįsivaizduojamas Amsterdamas. Reikėtų paminėti, kad Europoje keturi miestai pastatyti ant vandens: Amsterdamas, Venecija, Briugė ir Sankt-Peterburgas. Amsterdamas rungtyniauja su Venecija dėl savitumo ir grožio. Amsterdamas - vienas įdomesnių miestų Europoje. Kur galima oficialiai ir atvirai nusipirkti „žolės“ arba kitų narkotinių prekių. Kur gatvėmis važiuoja tūkstančiai dviratininkų. Amsterdamas - visų neformalų trokštamiausias miestas. Pasirodo, kad Amsterdame galima gyventi ne tik paprastuose pastatuose - namuose, bet ir... plaukiojančiuose! Kai plaukėme kanalais kateriu - grožėjomės miestu, tiltais, plaukiojančiais „nameliais“. Mažose baržose įrengti namukai švietė savo langiukais. Kvietė apsilankyti kinų plaukiojantis restoranas. Kateriai su turistais zuja ten - atgal. Pasirodo vienas kitas katamaranas. Būna, kad ir susiduria plaukiojančios „priemonės“. Pakrantėse, gražiose vietose, žmonės įsitaiso pailsėti. Čia pat kažkur į tolumą veda siaura gatvė, namai prilimpa vienas prie kito. Taupiai išnaudojamas kiekvienas miesto metras. Kaip pasakojo gidas, nedidukuose namuose nesurasi plačių laiptinių. Todėl yra tik šiam miestui būdingas baldų pristatymo į butus mechanizmas: prie stogo, virš langų matome prikabintus kablius. Tais kabliais baldai pakeliami ir įstumiami pro langus. Plaukiant akys raibsta nuo gausybės prie sienų, tvorelių sustatytų dviračių. Yra ir specialių įrengimų dviračiams laikyti. Kažkas nepaprasto! Tiek daug dviračių! Miesto gatvėmis dviračiu važiuoja tvarkingas kostiumuotas vyras šalia sportiškai apsirengusių žmonių, spaudžia pedalus ir aukštakulniais apsiavusi moteris... Į dviračius žiūrima praktiškai. Jei jis važiuoja greitai, tinka ir dviračio senesnis modelis. O kadangi važiuoti žmonėms tenka ir per automobilių nevažiuojamas siauras gatveles, - tai dviratis yra puiki susisiekimo priemonė! Amsterdame yra ir Raudonųjų žibintų kvartalas. Tai kelios gatvelės senamiestyje, kur vitrinose siūlo savo paslaugas prostitutės. Šiame mieste tai legalizuotas darbas. Praėjome ir tomis gatvėmis. Žmonių minios. Fotografuoti, filmuoti draudžiama. Čia pat ir nedidukė bažnyčia. Gatvės siauros. Išeiname į miesto aikštę. Nuo įspūdžių, skubėjimo ir suvokimo, kad jau laikas Amsterdame baigiasi, - pasimetę galvojame, kur dar nueiti; nežinome, ką geriausia dar pamatyti ar padaryti... Nutarėme pabaigai pasedėti miesto aikštėje, pajusti miesto nuotaiką, stebėti skubančius žmones, daugybę dviračių... Įdomus dalykas, kad kai kuriose Šiaurės Europos valstybėse, kaip, be abejo, visi žinome, išliko monarchija. Belgijoje - Karalius Albertas II, Nyderlanduose - Karalienė Beatriks, Anglijoje - Karalienė Elžbieta II...  Ko gero būčiau teisi pasakydama, kad žmonėms to reikia. Bent man taip atrodo. Karaliai, karalienės, princai, princesės, hercogas... - kaip pasakoje. Ir gal dar galiu pasakyti, kad visa ta „karališkoji didybė“  yra europiečių pasididžiavimas. Vėlgi, tai tik mano nuomonė. Be galo gaila palikti Amsterdamą, kuriam apžiūrėti buvo tiek mažai laiko! Bet mūsų laukia autobusas ir kelias... Privažiuojame motelį, privargę griūname miegoti. Sekančios dienos ankstį ryte pradedame kitą etapą iki Berlyno. Reikia nuvažiuoti 720 km. Berlynas mus pasitinka vasarišku karščiu, tvankumu, plačiomis erdviomis gatvėmis. Važiuojame miesto gatvėmis, klausome gido pasakojimų apie karą, pokarinio Berlyno padalinimą į Rytų ir Vakarų, pravažiuojame aikštę - Holokausto memorialą. Po senosios Europos miestų, senosios architektūros (nuo Viduramžių iki Art Nuoveau ir šiuolaikinių linijų) visai kitaip nuteikia šiuolaikiški masyvūs, didingi pastatai. Pravažiuojame labai įspūdingą Sony centrą. Tai šiuolaikinių dangoraižių grupė. Pastatai žiba stiklu, elegantiškom linijom. Pats centras pastatytas praktiškai ant buvusios Berlyno sienos. Jos porą gabaliukų dar stovi savo vietose. Įeiname į modernią bažnyčią, viduje tamsi prieblanda ir mėlyna spalva užburia, mėlyni vitražai ramina. Berlynas daug kur remontuojamas, ir greičiausiai dėl to ne visur matoma ideali švara ir tvarka, taip būdinga vokiečiams. Vaikštome įprastiniais turistiniais maršrutais. Tai ir Potsdamo aikštė, ir Branderburgo vartai, ir Reichstagas... Netoliese aikštėje garsiai skanduoja mitinguojančių pakistaniečių grupė. Nufotografuojame paminklą - tarybinį tanką. Praeiname pro Marijos bažnyčią...  Berlyne būname taip pat neilgai. Mums reikia jau važiuoti Lenkijos link. Ir vėl autobusas ir kelias. Turime nuvažiuoti daugiau kaip 1000 kilometrų. Kuo arčiau Lenkijos - tuo daugiau Velykoms sugrįžtančių dirbančių svetur žmonių, tuo daugiau kamščių. Tuo prastesni keliai. Ir vėlgi, labai daug remontuojamų kelių. Į Lietuvą įvažiuojame jau sutemus. Po naktį apšviestų Belgijos kelių mūsų Lietuvos keliai pasitinka mus gūdžia tamsa. Retai sutinkame kokią pravažuojančią mašiną. Pavargę miegame. Privažiuojame Kauną, paliekame dešimtokus, mokytojas, ir jau beveik tuščiame autobuse artėjame prie Vilniaus. Liūdna išsiskirti su tapusiais draugais. Liūdna, kad pasibaigė nuostabi kelionė. Tiek buvo pamatyta! Tiek įspūdžių! Kiekviena kelionė savaip ypatinga. Šioje kelionėje turėjome unikalią galimybę pabuvoti Europos Parlemente, bendrauti su Europos parlamentaru Z. Balčyčiu. Važiuojant užsukdavom į įdomiausius, vertus aplankyti Europos miestus, pro kuriuos turėjome keliauti. Labai norėjau pamatyti „senutę“ Europą. Galiu tik pasakyti - nuostabu! Po šios kelionės jau žinau, kad dar norėsiu nuvažiuoti į Paryžių, į Ispaniją. Man vis dar patinka Europos keliai! 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-iii-dalis-amsterdamas-ir-berlynas.d?id=45571639

Kelionė į Briuselį ir Briugę: įspūdžiai (II dalis)   

                                                                     V. Zigmantienė

 Kaip gera keliauti! Ypač dabar, kai tarp ES valstybių sienų nėra. Svarbiausia - norėti pamatyti pasaulį be varginančių „pinigai - darbas - pinigai...“ rūpesčių. Kartais reikia atsiriboti nuo jų, tiesiog palikti už savęs ir kurį laiką neatsigręžti. Kol nepajusite kitų gyvenimo spalvų. Visa tai duoda kelionės. 
Tęsiame super kelionę po Europą. Norime neskubant pabūti Briuselyje - tikrų tikriausiame Europos centro mieste. Ar pastebėsime miesto dvikalbystę? Belgija įdomi tuo, kad įteisintos dvi kalbos: prancūzų ir flamandų (būtent: ne olandų, o flamandų). O Belgijoje, arčiau Vokietijos, mažoje teritorijoje - bendraujama vokiečių kalba. Ir visiems gerai! Mūsų kelionės skubus tempas šį kartą paprasčiausiai trukdo ir erzina. Dabar - Briuselis ir Briugė.  Norėtume neskubėti, užsukti į kiekvieną gatvę, vaikščioti miesto aikštėmis su gausybe pavasario gėlių, pasėdėti miesto kavinukėje ir paragauti belgiško šokolado, kavos, kai kas svajojo apie belgišką alų. Norime stebėti praeinančius žmones. Bet laiko turime nedaug, turime sudaryti logiškiausią planą, -  ir nutarta pirmiausiai po apsilankymo Europos Parlamento būstinėje važiuoti į Briugę, nuostabų viduramžių miestą – muziejų po atviru dangumi. O likusį laiką skirti dar Briuseliui. Briugė - mažiukas flamandų miestas. Kanalai, vingiuotos gatvelės, bažnyčios, bokštai. Pasijunti tarsi viduramžiais... Įspūdingi namukai, erdvūs akmeninėmis plytelėmis grįsti kiemai, su arkomis, su savitais, dažnai pailgais langais. Čia pat išlenda gretimos bažnyčios šono siena... Viskas suspausta, ir viskas labai gražu. Apie dabartį primena fotoaparatas mano rankose ir turistų minios aplink. Ko gero, pasaulyje tokio senovinio miesto daugiau nerasi. Bet... prie įėjimo į miestą, prieš tiltelį, puikuojasi nedidukas šiuolaikinis „McDonald's“, ant pievelės įėjus į miestą saulutėje šildosi jaunimas, rūkantis žolę, vaikšto jaunos mamos su moderniais vežimėliais. Tikrai ne viduramžiai! Ką reikia dar žinoti? Kad Briugės senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ir kad aplankyti šį miestą tikrai verta. Grįžtame į Briuselį. Dabar bandysim jau kuo daugiau pamatyti. Tai ir Katedra, ir Karališkieji rūmai. Ir dar skubame surasti svarbiausią Briuselio simbolį – šmaikščiai sugalvoto besišlapinančio berniuko statulėlės. Gal tai tikra istorija? Jei ne ta nelemta būtinybė nusišlapinti ir taip visai netyčia užgesinti berūkstantį ir beprasidedantį gaisro šaltinį, - kaip būtų? Tai viena iš legendų apie Briuselį. Beje, yra mieste ir (analogiškai - besišlapinančių) mergaitės ir palyginus nesenai (1999 m.) atsiradusio šuniuko statulėlės. O Grand Place - vienoje gražiausių Europos aikščių, - buvome net du kartus: diena ir vakare. Iš visų keturių pusių puikuojasi nuostabaus grožio pastatai, daugiausiai XVII amžiaus. Jau vien šitoje aikštėje verta išbūti bent pusę dienos, kurios mes neturime! Reikėtų įsižiūrėti į architektūros subtilybes, ornamentus, paprasčiausiai - pasėdėti, pabūti miesto šioje vietoje. Vakare, nutilus dienos triukšmui, išryškėja akustiniai įdomumai. Kadangi aikštėje iš visų pusių stiebiasi pastatai, tai vakare tylūs garsai lyg ir atsimuša nuo aikštės sienų, girdime keistą atgarsį. Dieną to efekto nebuvo, bent nepastebėjome. O dabar pastebėjome - ir džiaugėmės kaip vaikai. O vakaras skirtas laisvai vaikščioti po miestą. Dabar kiekvienas galės įgyvendinti savo svajones - ar tai būtų kavinukė, ar suvenyrai, ar midijos, ar paprasčiausiai - vaikščioti gatvėmis ir grožėtis vakaro apšvietimu. Atrodo, suspėjome visus punktus įgyvendinti, net paragauti midijų ir belgiško alaus. Beje, belgiškas alus tikrai skanus! Sėdėjome siauroje gatvelėje, kur grojo gatvės muzikantai, stebėjome žmones. Vakaras buvo šiltas, jaukus. Vakare grįžome į viešbutį laimingi. Kitos dienos ryte vėl skubame. Šį kartą tai Briuselio Mini parkas ir apžvalgos aikštelė Atomiume. Kai mes atskubėjome ankstį ryte, Mini parkas ir Atomiumas dar buvo uždaryti ir tik ruošėsi priimti lankytojus. Ant Atomiumo kupolo, kažkur labai labai aukštai, judėjo mažos žmonių figūrėlės, blizginančios ir taip jau labai blizgų metalo paviršių. Atidarius parką pirmieji įžengėme į stebuklų karalystę. Kiekviena ES šalis turi savo miesto dalies daug kartų sumažintą kokio nors įžymaus pastato mažiuką modelį. Prie kiekvienos šalies pastato yra lentelė, kurioje galima pasiskaityti informaciją apie šalį, o paspaudus mygtuką pagrojamas šalies himnas. Kai kur yra papildomų mygtukų: pvz., prie Vezuvijaus ugnikalnio mygtukas judina žemę po kojomis bei leidžia dūmus. ES dabar yra 27 valstybės, tiek ir yra Mini parke „privalomų“ pastatų, ir dar daugiau papildomai. Visi pastatai - tikslios, 25 kartus mažesnės kopijos. Didžiausia kopija - 13 metrų auščio Eifelio bokštas. Viso parke yra apie 350 miniatiūrinių pastatų. Lietuva pristatė Vilniaus Universiteto pastatų kompleksą. Labai gražiai atrodo! Nors aš iki važiavimo į Briuselį nieko nežinojau apie Lietuvos eksponuojamą pastatą, galvojau, tiesiog buvau įsitikinusi, kad tai bus Vilniaus gotiškoji Onos bažnyčia, kurią, pasak įvairių šaltinių, Napoleonas norėjo nusivežti į Prancūziją. Atomiumas - tai 103 m aukščio atomo molekulės kopija, antrasis Briuselio simbolis, pažymintis technikos progresą. Šis statinys 165 milijardų kartų didesnis nei jo prototipas (kiekvienos sferos – „atomo“ skersmuo – 18 m). Pirmiausiai mus veža originalus liftas su stiklinėmis sienomis ir lubomis. Pačiame lifte nepadaryti nuotraukos buvo negalima! Per stiklą šviečia, žiba visas kelias iki viršaus saulės spalva! Atskiri „burbulai“ sujungti elevatoriais arba laiptais. „Burbuluose“ - kambarėliuose eksponuojami technikos, mokslo pasiekimai, pateikta daug informacijos. Iš apžvalgos aikštelės grožėjomės miestu. Skubėdami grįžtame į autobusą, važiuojame toliau. Kelionė autobusu yra varginanti, bet kartu ir gera tuo, kad galima aplankyti pravažiuojančius miestus. Taigi mūsų dar laukia Amsterdamas ir Berlynas! Bet apie tai - kitą kartą. (Bus daugiau) 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-ir-briuge-ispudziai-ii-dalis.d?id=45126641

Kelionė į Briuselį: įspūdžiai                           V. Zigmantienė

Daug kam teko rašyti konkursinius rašinėlius, esė; daug kas laimėjo įvairius prizus. Kai kam pasisekė laimėti kelionę į Briuselį. Neseniai iš europarlamentaro Z. Balčyčio remiamų kelionių iš Briuselio grįžo grupė, atvežė daug įspūdžių. Esu viena iš tų laimingųjų ir noriu pasidalinti įspūdžiais. Pagaliau, balandžio 16 d., išvažiavau į ilgai lauktą ir išsvajotą kelionę į Briuselį, kurią laimėjau rašydama esė konkursui "Kaip ES atrodys 2050 metais". Esu laiminga, daugiau nei laiminga, ir vis dar negaliu patikėti, kad tai buvo ne sapnas. Į šią kelionę važiavo 50 laimingųjų grupė, kurie buvo pakviesti Europos Parlamento nario Zigmo Balčyčio, ir kurią sudarė ir įvairių konkursų nugalėtojai, ir Šilutės Vydūno gimnazijos dešimtokai su savo mokytojomis. Į kelionę turėjome išvykti autobusu naktį. Iš Vilniaus išvažiavome beveik tuščiame autobuse, Kaune įsėdo didelis būrys mokinių. Iš karto turiu pasakyti, kad tokių puikių, žingeidžių, drausmingų mokinių dar nesu mačiusi. Kieno tai nuopelnas - ar puikių mokytojų, ar neeilinės Unesco remiamos Vydūno gimnazijos programos rezultatas, ar tai, kad vaikams 2010 m. teko patirti sukrečiančius išgyvenimus degančiam kelte (tai gal padarė įtaką jų gyvenimo patirčiai?), ar viskas kartu, - nežinau, bet vaikai buvo nuostabūs. Kelionė buvo nusisekusi visais aspektais. Mus visus globojo kelionės vadovė Audronė - graži, subtili jauna moteris, ir patyręs turizmo specialistas gidas Adolfas, kurio žinios tiesiog enciklopedinės. Malonūs vairuotojai pakaitomis mus vežė, kantriai stovėdami retkarčiais pasitaikiusiuose kamščiuose. Kelionės pirmos dienos pradžią, saulės patekėjimą sutikome atkakliai riedančiame autobuse link tikslo - apsilankymą Europos Parlamente ir susitikimą su europarlamentaru Zigmu Balčyčiu. Važiavome per Lenkiją, link Varšuvos. Pirmas stiprus įspūdis - gausybė vilkikų. Važiuojančių, stovinčių didelėse, jiems pritaikytose aikštelėse. Kuo toliau važiuojame - tuo gausesnis vilkikų skaičius. Tuo platesni keliai, tuo daugiau tiltų ir viadukų. Jau minėjau, kad kelionė buvo paženklinta Sėkmės ženklu, - taigi kelionės valandos taip sėkmingai susidėjo, kad galėjome praleisti dar papildomai porą valandų Varšuvos senamiestyje. Pajutome tikrą pavasarį vaikštant senamiesčio gatvėmis. Puikios nuotaikos važiuojame toliau, Potsdamo link. Įvažiuojant į miestą pamatėme savo stilistika nepriekaištingus nedidelius namukus tarp gausybės jau žaliuojančių medžių, gėlių, tvarkingai nukirptų krūmų. Potsdamas - tai karaliaus Frydricho Didžiojo rezidencija. Aplankėme karališkąjį parką (Sanssouci), grožėjomės rūmais, gėlynais, bažnyčia. Karaliaus rūmai pakerėjo didybe, grožiu, linijų grakštumu. Džiaugėmės pabuvoję tokiame jaukiame ir gražiame, turtingos praeities mieste. Toliau tęsiama kelionė Belgijos link. Naktis praleidžiama Briuselio viešbutyje, o iš ryto apsirengę gražiais rūbais įžengiame į Europos Parlamento būstinę Briuselyje. Mūsų laukia susitikimas su Europos parlamentaru Z. Balčyčiu. Susipažinome su Europos Parlamento darbu, buvo kalbėta apie įvairias Europos problemas, uždavėme daug klausimų dėl dabartinės ir ateities situacijos Europoje ir Lietuvoje. Vis dėl to neapsakomas jausmas - būti Europos Parlamente! Jautėmės pakiliai. Manau, kad visi kelionės dalyviai prisimins šią nuostabią kelionę! Toliau mūsų laukia pažintis su miestu - Belgijos ir Europos Sąjungos sostine, dar kitaip vadinama tikrąja Europos kultūros sostine (bus daugiau). 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-ispudziai.d?id=44954429

Valstybinės kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose turi būti stiprinamas      V. Zigmantienė

 Ir vėl iškeliama sena problema. Kaip gyvena Lietuvoje ne lietuviai, kitais žodžiais tariant, tautinės mažumos - kaip jie jaučiasi Lietuvoje. Rašau savo išgyventas emocijas, kai ką iš savo gyvenimo patirties. Pati esu ne lietuvė. Pati gimiau Vilniuje, ir mano protėviai čia gyveno ne mažiau kaip 150 metų. Kažkada Vilnius buvo Lenkijos teritorija. 
Kai buvau maža ir pati negalėjau spręsti, tėvai mane atidavė mokytis į rusų mokyklą. Pati prisimenu anų laikų propagandą apie tautinių mokyklų vertybes. Visi didžiavosi demokratija. Ne lietuviai - kad jie turi savo mokyklas: rusų, lenkų. Lietuviai didžiavosi savo geranoriškumu ir demokratiškumu. Iš tikrųjų, ar tai buvo gerai? Nes baigęs ne lietuviškąją mokyklą susiduri su problemomis įsidarbinti. Kaip dabar emigrantai jaučiasi, kai nežino kalbos? Savaime aišku - tobulas kalbos mokėjimas yra būtinas. Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonių. Lietuviai, lenkai, rusai, žydai, baltarusiai, romai ir t.t. Yra negera situacija dėl lenkų, romų.  Bet ir seniau buvo problemų su romais. Kiek žinau, romai visada neturėjo normalių namų, tik vienetai gyveno padoriuose namuose. Čigones - būrėjas bijodavo į namus įsileisti. Dabar kitaip atrodo romų bendruomenė. Tikrai vyksta integracija į visuomenę. Vaikai eina į mokyklas, tik, deja, blogai mokosi ir meta mokyklas. Galima padėti vaikams, bet reikia sukurti specialią programą. Reikalingos ir normalios sąlygos gyventi. Nežiūrint biudžeto deficito, kažką reikia daryti.  Mano tokia nuomonė: rimtai ta problema niekada nebuvo sprendžiama, nes į tos problemos sprendimą reikėtų investuoti labai daug pinigų. O rezultatų sulaukti galima tikrai negreitai. Ir, svarbiausiai, turi būti bendradarbiavimo principas, noras iš abiejų pusių pagerinti situaciją. Bet apie valstybines tautinių mažumų mokyklas. Nes ir dabar liko ta pati problema. Jeigu man leistų vaikystėje rinktis, į kurią mokyklą turėčiau eiti, būtų vienintelis atsakymas. Į lietuviškąją mokyklą. Tiktai!!! Kodėl? Juk aš gyvenu ir dirbu Lietuvoje, man reikia bendrauti taisyklinga lietuvių kalba. Aš turiu rašyti be klaidų. Visi žinome, kad lietuvių kalba yra be galo sudėtinga. Lietuvių kalba priklauso dar senovinei kalbų grupei. Yra daugybė niuansų, kur savarankiškai arba su mažų valandų skaičiumi nelietuviškose mokyklose jūs neišmoksite lietuvių kalbos! Tai aš sakau iš patirties! Kiek aš vargau, besimokydama lietuvių kalbos pati, nes rusų mokykloje tobulai neišmokau. Kiek įvairių tekstų puslapių buvo perrašyta tam, kad atsirastų automatinis mąstymas. Ir vis vien liko nežymus akcentas! Dar turiu pridurti, kad dėl netobulai išmoktos lietuvių kalbos, jaunystėje praradau galimybių dirbti įdomesnį darbą. Tik teisingai mane supraskit! Mane priimtų, netgi siūlė labai gerą darbą, bet dėl lietuvių kalbos aš nebuvau tikra, ar nedarysiu klaidų. Atsirado kompleksų, nepasitikėjimas. Taigi, brangieji tėveliai, neužtrenkite savo vaikams durų prieš jų ateitį. O kas dabar darosi Lietuvoje? Sukurtas Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas. Vyriausybės rašomos ataskaitos... Ir vis negerai! Daugiausiai triukšmaujama dėl lenkų teisių pažeidimo. Dalinai - dėl lenkų mokyklų programų. Vyksta ginčai dėl lietuvių kalbos pamokų, nes jų yra mažiau nei lietuvių mokyklose. Reikia ar nereikia įvesti kažkokios disciplinos mokymą lietuvių kalba? Vyksta diskusijos be rezultatų. Dabar, panašu, bus vienodinamos lietuvių kalbos ugdymo programos skirtingų kalbų mokyklose. Ir tai yra gerai! Juk kaip yra? Mes gyvename Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta. Turi būti valstybinė kalba! Turi būti valstybingumas! Turi būti pagarba žmogui visose mūsų gyvenimo sferose. Žmonės turi išmokti gražiai gyventi. Tam reikalinga pagarba ir meilė kitiems. Mūsų išrinktieji į visus potvarkius ir įstatymus turi įdėti daug širdies ir geranoriškumo. Mano patirtis sako: jei yra labai sudėtinga problema - pažiūrėk į ją iš toliau. Kad būtų paprasčiau. Ir mano tokia nuomonė, kad reikalingas dialogas dėl mokyklų nepažeidžiant valstybingumo bei Konstitucijos.  Viską - nuosekliai gvildenti ir vykdyti. Kol kas yra pilnas chaosas. Turėtų būti teisiškai sukurta teisinga ir tobula sistema. Jei bus silpnų vietų - atsiras kur prikibti. O čia jau Vyriausybės ir teisėtvarkos pareiga viską teisingai sudėlioti. To mes visi turime siekti.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nuomone-valstybines-kalbos-mokymas-tautiniu-mazumu-mokyklose-turi-buti-stiprinamas.d?id=42302397

Mėgstamiausios knygos recenzija. Emile Zola „Moterų laimė“  V. Zigmantienė 

Geriausios knygos komentaras? Kad daug yra gerų knygų! Kartais apsiverki skaitydamas poeziją, kartais vidiniai impulsai reikalauja prozos. 
Neseniai knygyne nusipirkau Emile Zola „Moterų laimę“. E. Zola kūrinius skaičiau labai seniai, net neprisimenu prieš kiek metų. Žinojau, kad bus gera knyga. Bet pradėjus skaityti, lyg iš naujo atradau Didžiulį Talentą. Galvoju, kodėl Johno Irvino toks populiarus? Taigi čia taikliau, tiksliau viskas aprašyta. Ir, svarbiausiai, nėra to jausmo, kad aprašomi kažkokie seniai buvę įvykiai. Viskas šiuolaikiškai. Jei trumpai, tai aprašoma merginos, atvažiavusios į Paryžių su savo dviem mažesniais broliais pas dėdę prisiglausti, nes liko našlaičiais - istorija. Praktiško, šviesaus proto mergina supranta to laikmečio pulsą, supranta kovos dėl išlikimo taisykles. Nepraranda galvos, blaivaus mąstymo ir ryžto. Ir kaip sunku sąžiningai eiti gyvenimo keliu! Bet išlieka nenugalėtas sąžiningumas, dvasios tvirtybė. Šį knyga turi neapsakomai daug psichologinių pamokymų, neįkyriai parodo žmogui, kokiam reikia būti. Na, jei būtų čia Johnas Irvinas - būtų istorija pratęsta ir pabaiga būtų po 500 puslapių.    Nesuprantu, kodėl dabar neskaitomas Emile Zola! Minties tikslumas, lengvumas, taiklumas - tas man labai patiko! Ir gėda pasidarė, kad visų jo knygų nesu perskaičiusi. Pripažinkim, kad yra „madingų“ knygų. Kai kas cituojama, kaip, pvz. „visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni“ iš Džordžo Orvelo (George Orwell) „Gyvulių ūkio“. O kas nežino Johno Irvino romanų veikėjų? Netgi knygų pavadinimai perfrazuojami ir įpinami į kitą kontekstą. Vaikams, ir ne tik jiems, įdomios Hario Poterio istorijos. Beje, puikios knygos! Taiklių pastebėjimų apstu! Žmogaus elgesio, vaikų - paauglių psichologijos supratimas. Jau nekalbu apie fantastiškiausią turinį! Kadangi rašau apie knygas, noriu pasakyti, kad kažkada paliko didžiausią įspūdį J. Požėros romanas „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Mielai dar perskaityčiau! Bet nuo 1987 metų neišleista nei karto, jei neklystu. Kodėl? Niekur negausite! Bet čia nenoriu kalbėti apie kitas knygas, tik noriu pasakyti, kad skaitykime ir „madingas“ knygas, bet neapvokime savęs. Leiskite sau atverti (kai kam prisiminti) ir Emilio Zola pasaulį. Patikėkite, būsite vidumi turtingesni. 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/megstamiausios-knygos-recenzija-emile-zola-moteru-laime.d?id=42193923

Nemokamos kavos akcija ir pensininkų bėdos

 V.Zigmantienė

Vėl Vilniuje atnaujinta akcija „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ pensininkams. Akcija vyksta nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. sausio 8 d. ir tai Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko nuopelnas. Tik dabar akcijos pavadinimas yra: „Iki pasimatymo, mieli senjorai“.  Daugiau nei dešimtyje Vilniaus kavinių bei restoranų, pažymėtų specialiai akcijai skirtais ženklais, pateikę pensininko pažymėjimą, vyresni vilniečiai prie nemokamo kavos ar arbatos puodelio gali maloniai pabendrauti su draugais, pasidžiaugti aplinkos pakeitimu, pasilepinti gera nuotaika ir gražiu kavinukių interjeru, dizainu.   „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ tradiciją 2001-aisiais pradėjo Vilniaus miesto savivaldybė. Kurį laiką šios akcijos nebuvo, bet veliau vėl apie ją prisiminta. Kvietė kavos puodelio pensininkus kavinės ir šių metų pavasarį, akcija sutapo su Velykomis. Ir tada sostinės senjorai buvo laukiami kiekvieną sekmadienį, nustatytu laiku, tam tikrą laikotarpį. Ar tai gerai? Gerai, nes yra galimybė ištrūkti iš savo 10 metrų kambario. Mačiau, kaip ištroškę kažko gražaus, pensininkai skuba iš vienos kavinukės į kitą. Pagal sąrašą. Gal tikisi kitoje kavinukėje daugiau draugų pamatyti? Ką sako patys pensininkai: „...vaišina kava - puiku. Džiaugiuosi ir dėkoju“, „išsidabinsiu ir ateisiu. Sutiksiu senus pažįstamus, padiskutuosim, politiką aptarsim“, „...pasižmonėsim! Kiek galima sėdėti namie ar kieme ant suoliuko!“ Bet yra ir negerų dalykų. Imkime nors ir tą, kad daug pensininkų ir nesuspėja sužinoti apie akciją, o ji jau yra pasibaigusi. Nepakankamai informuojami žmonės. Kas blogai? Blogai, kad tokia vienetinė akcija tarp daugybės neigiamų faktorių ištirpsta. Ištirpsta tarp kainų, mokesčių, ligų, vaistų, beveik kiekvienam pensininkui - dantų protezavimo neįkandamų paslaugų ir dar daug visokių panašių sudėtingo nelinksmo gyvenimo problemų. Pensininkams, ar kitaip - senjorams, - jei norima apie juos pagarbiai kalbėti, daugiau reikia. Trūksta ir kitokio pobūdžio renginių, kitokios veiklos. Kodėl senjorams Kaune ir Klaipėdoje yra universitetinių studijų? Įvairių nemokamų kursų? Senyvo amžiaus žmonės nori intelektualinės veiklos, tuomet atranda savyje dar daug energijos. Tikrai norėtųsi daugiau nei nemokama kava kartais. Kai žmogus visą gyvenimą skubėjo dirbti, auginti vaikus, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, - išėjus į pensiją ir dauguma atvejų paprašius užleisti darbo vietą jauniems, - pagyvenęs žmogus atsiduria tarsi vakuume. Visas gyvenimas apsiverčia. Kas buvo svarbu - to jau nėra, o atsiranda daug su amžiumi susijusių didesnių ar mažesnių problemų. O blogiausia yra tai, kad bet kokiai progai pasitaikius pensininkams tenka atkentėti dėl minimalaus Lietuvos gyventojų atlyginimo, dėl mažų pajamų šeimoms su vaikais. Lyg pensininkai būtų kalti, kad valstybė netinkamai panaudoja taupymą, ir dažnai nukenčia patys silpniausieji. Spaudoje lyg tyčia gali būti paminėta, kad tarp „Snoro“ indėlininkų - daug pensininkų. Ir jau klijuojama turtuolio etiketę visiems pensininkams! O pasidomėjus paaiškėja, kad tas vargšas pensininkas neturi už ką nusipirkti maisto, nes pensijos pinigėlius pasiima iš bankomatų. Nereikia apkartinti pensininkams gyvenimo, kurio nelabai daug jiems ir liko. Galima galvoti, kad lyg tyčia supriešinamos mažus vaikus turinčios šeimos su pensininkais. Noriu pasakyti, išrėkti: pensininkai nekalti dėl mažų atlyginimų; nekalti, kad vaikus sunku auginti; nekalti dėl mažėjančių motinystės išmokų; nekalti kad sunkus gyvenimas.    Nežiūrint kai kurių teigiamų veiksmų gyvenimo kokybei pagerinti, senjorams mažai ir daroma. Kodėl pensininkai - senjorai negalėtų dėmesio sulaukti šiek tiek kitaip?  Yra žinoma, kad Slovakijoje pensininkai turi teisę nueiti į klasikinės muzikos koncertus nemokamai. Įvairios parodos pensininkams taip pat yra nemokamos. Jaučiamas rūpestis, pagarba. Jeigu tą praktiką panaudoti ir Lietuvoje? Tais žodžiais ir norėčiau baigti straipsnį: nepagailėkime mūsų senoliams pagarbos ir rūpesčio. Suraskime daugiau meilės, rūpesčio ir džiaugsmo gyvenime! 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nemokamos-kavos-akcija-ir-pensininku-bedos.d?id=53015259

Kaip Lietuvoje prasidėjo 2013-ieji?

 V.Zigmantienė 

Pralėkė Vilniaus senamiesčio gatvėmis spalvingas Kalėdų traukinukas. Nesuspėjau netgi įsižiūrėti gerai į šį nuostabų lyg žaislinį traukinuką. Taip pat greitai, kaip ir traukinukas, pralėkė ir 2012 metai. Simboliškai nuskambėjo J. Haidno „Atsisveikinimo“ simfonija Šv. Jonų bažnyčioje, reiškianti seno gyvenimo pabaigą. Paprastai metų pabaigoje susumuojami seni rezultatai. Ir linkime vieni kitiems Laimės, Džiaugsmo, Sveikatos ir turtingo bei sėkmingo Gero gyvenimo. Ką turime šių, 2013 metų, pradžioje? Valdžioje - rietenos. Vis ieškomas svarbiausias autoritetas. Ieškomi kaltieji. Dalia Grybauskaitė tvirtai, su šypsena atlaikė visas politines atakas. Gal ir mes, paprastieji žmonės, irgi tvirčiau kibsime į gyvenimą? Reikia nusiteikti ramiai gyventi, šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Kurį turime tik vieną! Visi kažko ieško. Metų pabaigoje vyko grandioziniai kalėdiniai išpardavimai. Žmonės ieškojo dovanų. Raudonų „Keleivių kontrolės“ mikriukų kontrolieriai aktyviai ieškojo ir tebeieško zuikių. O keleiviai vargsta su dažnokai šlubuojančia „Vilniečio kortele“. Emigrantų motinų širdis verkia, nes vėl lieka kuriam laikui be vaikų. Po Kalėdų emigrantai grįžta prie savo darbo, į savo naujus namus svetimoj šaly. Daugiabučių gyventojai toliau pykstasi dėl šildymo. Daugiabučio namo viduryje šiltai gyvenantys piliečiai panaudoja visą savo kalbos stiprybę bei gražbylystę prieš šąlančius savo kaimynus, reikalaudami lygiuotis į juos, gyvenančius šiltai. Gudragalviai „nelegalai“ patenkinti trina rankas, kikendami iš smagumo: pridėjo sau šildymo prietaisų tiek, kad net reikalauti šildymo mažinimo galima. Nuotaikos praskaidrinimui Vilniuje, sekmadieniais, Kalėdų šventėms, pensininkai buvo vaišinami nemokama kavute ir aptarinėjo praėjusius metus. O praėjusieji metai išties buvo turtingi atradimais! Miela Rūta Meilutytė pakerėjo ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Su meile dabar ją vadina „auksine žuvele“. Juk ji – geriausia olimpinių komisijų išrinktoji 2012 m. jauniausioji sportininkė! Iki dabar nenurimsta ginčai dėl Andriaus Pojavio labai originalios dainos ir atlikimo. Svarstoma, ar galima tikėtis pasisekimo ateinančioje Eurovizijoje. Gruodžio pabaigoje atsilaikėm prieš pasaulio pabaigą! Kai kas buvo sukaupęs maisto atsargų pasaulio pabaigai, kai kas - alkoholio. Dauguma žmonių šmaikštavo šia proga. Naujas metų ciklas – daug vilčių, nauji vėjai ir pokyčiai. Visiems reikia tikėtis gero – ir viskas bus gerai.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/kaip-lietuvoje-prasidejo-2013-ieji.d?id=60377213