F. MENDELSONO “DAINŲ BE ŽODŽIŲ”  stiliaus ir formos bruožai              V. Zigmantienė  2001 m.

                                                                      

   Visos Mendelsono “Dainų be žodžių” pjesės patogios ir naudingos nagrinėjimui. Suprasti tekstą gali labai įvairaus pajėgumo studentai, nes stiprios ciklo klasikinės tradicijos nulemia jo prieinamumą. Konstrukcijų aiškumas, paprastumas, liaudiškumas – tai pagrindiniai ciklo pjesių bruožai. Nenuostabu, kad vyraujančios formos visame cikle – paprastosios. O įsisavinti paprastąsias formas – pirmas ir turbūt svarbiausias etapas muzikos kūrinių analizės disciplinos įsisavinimui.

      Mendelsonas priskiriamas prie tų laimingų kompozitorių, kurių kūryba buvo įvertinta dar jiems gyviems esant. Tai ir kūrybos dėka, bet dalinai ir dėl to, kad Mendelsono vardas buvo plačiai žinomas ir kaip muzikos atlikėjo, propaguotojo, švietėjo ir kaip nepaprastai taurios asmenybės.

            “Dainos be žodžių” – populiarus ciklas, kurio pjesėje Mendelsonas, kaip ir visada, yra nepriekaištingo stiliaus pavyzdys. Įdomu, kad ciklo pjeses kompozitorius rašė įvairiais kūrybinio įkvėpimo laikotarpiais. Šis ciklas tapo populiarus nuo pat pirmųjų pjesių pasirodymo.

            Pats Mendelsonas savo ciklą “Dainos be žodžių” nelaikė ypatingai dideliu meniniu laimėjimu. 1893m jis rašo savo muzikos leidėjui Zimrokui: “Aš neplanuoju daugiau išleisti tokio tipo kūrinių, ką ir bekalbėtų hamburgiečiai. Jei tarp žemės ir dangaus pasirodys daug panašių kūrinių, tai jokio džiaugsmo jie jau nebesuteiks. Kad dabar per daug jau kuriama panašiai, ir manau, kad laikas orientuotis kitaip”. Nepaisant šių žodžių, Mendelsonas visgi nuolat sugrįždavo prie jam mielų “Dainų be žodžių”, sukurdamas vis naujas pjeses. Kaip jis pats sakydavo, tos pjesės turėtų būti atliekamos namuose, reiškia, skirtos namų muzikavimui.

            Prieš pradėdama rašyti apie ciklą, norėčiau pastebėti, kad kompozitorius giliai, subtiliai jaučia ir supranta gamtą. Įdomius kraštovaizdžių aprašymus perskaitome jo laiškuose. Ne vienas jo amžininkas pastebėdavo ir jo literatūrinius gabumus. Gamta jaudina Mendelsona ne efektyvumu, o turtinga linijų harmonija, kolorito gama, šviesos atspalvių įvairumu.

            Ir tas subtilumas, harmoningumas, minkštumas pirmiausiai ir pastebimas visose ciklo pjesėse.

            Kaip apibūdinti ciklo pjesių stilių? Visų pirma – joms būdingas lyriškumas. Aptinkame čia ir miesto romansų lyriką, gamtovaizdžių paveikslus, fantastinius vaizdus, programinius momentus. Ir visur jaučiamas Mendelsonui būdingas paprastumas.

            Manoma, kad “Dainų be žodžių” pjesės yra sentimentalios, perdėtai jausmingos. Bet ši charakteristika tik dalinai atspindi ciklo pjesių turinį. Mendelsono muzikai labiau būdingas nuoširdumas ir minties gilumas. Įdomu, kad Mednelsonas griežtai smerkia pigų melodramatizmą, mažiausią dirbtinumą, afektą. Kritikuodamas melodramatizmą Mendelsonas iškelia paprastumą ir tikrumą kaip savo kūrybos credo. Ir tai apibūdina jo, kaip kompozitoriaus ir atlikėjo, braižą.

            Įš kitų romantikų Mendelsonas išsiskiria klasikiniu aiškumu, nepriekaištingu logiškumu. Būtent romantinė kompozitoriaus siela puikiausiai telpa į susiformavusias klasikinėje muzikoje aiškias schemas. Šių dviejų prieštaringų pradų junginys (klasika + romantika) ir yra būdingas Mendelsono kūriniams.

            “Dainose be žodžių” atrandame visas Mendelsono pamėgtas temas. Iš daugybės romantikams būdingų temų “Dainose” matome šviesius, lyrinius vaizdus be aštrių konfliktų. Mintys vystomos nuosekliai, sukuriami gražūs gamtos paveikslai, buities momentai taip gyvai ir suprantamai, kad negali nesukelti klausytojo emocinio susidomėjimo, susijaudinimo. Ciklas demonstruoja ir visus Mendelsonui būdingus fortepijoninio stiliaus ypatumus, technines galimybes. Dar kartą noriu pabrėžti, kad tokio tipo fortepijonoinės minaitiūros buvo labai mėgiamos tais laikais. Kompozitorius praturtino šį žanrą į fortepijoninę pjesę įvesdamas dainos ir romanso žanrų ypatumus (vokalizuotai melodijai pritaria akomponementas). Tokios pjesės turi ir noktiurno, serenados bruožų. Šios pjesės sukuria intymios lyrikos pasaulį. Tokioms pjesėms būdinga: kantileninės išvystytos melodijos, tipiškos romansų intonacijos, kylančios krypties šuoliai. Sodrūs bosai sudaro turtingą foną, ant kurio uždedamas arpedžinis akomponementas. Harmonija paprasta, klasikinė, formai būdingas simetriškumas. Tokios pjesės – romansai: Nr. 1, 3, 6, 7, 12, 13, 14, 16, 18, 19, 20, 22, 25, 31, 37, 40, 42, 43, 46. Simetriškumą matome ir temų sandarose, formoje.

            Temose daugiau išvystytas būna antras sakinys. Mendelsonas mėgsta temas pateikti vystyme. Ir jeigu tema nepakankamai išvystyta pirmame periode, tai pjesėje dažnas būna dvigubas periodas.  Pvz.: Nr. 13, 20, 29. Kaip įdomus pavyzdys yra pjesė Nr. 30, čia matome retai sutinkamą periodą su trumpesniu antru sakiniu ( 8+7).

            Pjesių – romansų tempas dažniausiai būna lėtas, faktūra sodri.

            Šviesios lyrikos pavyzdys – “Pavasario daina”. Šviesumo siekianti melodija (kylančios krypties, daugybė foršlagų) akompanemento nėriniais. Sukuriamas tikrai pavasariškos nuotaikos kūrinėlis, kuris iš kitų pjesių išsiskiria kaip saulės blykstelėjimas.

            Daug pjesių primena fortepijonui pritaikytas chorines dainas. Tokioms pjesėms būdingas keturbalsiškumas. Pjesės Nr.: 4, 9, 16, 41, 48.

            Iš ciklo išsiskiria skercinio charakterio pjesės. Joms būdingas romantinis polėkis, greiti tempai, aštrūs ritmai, neramus vystymas. Kai kurie jų artimi romantiniams etiudams: virtuozinių priemonių pagalba sukuriamas romantinis vaizdas. Pjesės Nr.: 5, 15. Neramios nuotaikos yra pjesėse Nr.: 17, 21. “Gedulingas maršas” (Nr. 27) savo nuotaika artimas Bethoveno gedulingos muzikos paslaptims. Kai kurios pjesės aiškiai perteikia programą, pvz. pjesės “Verpėja” (Nr. 34), “Medžiotojų daina” (Nr.3). Populiarios yra “Venecijos gondoljerių dainos” (Nr. 6, 12, 29). Daug keliavęs Mendelsonas visuomet “įsiurbdavo” į save charakteringas to krašto, kuriame lankėsi, liaudiškas intonacijas. Savo kūriniuose Mendelsonas tas liaudiškas intonacijas perteikia labai subtiliai. Visas kūrinys įgaudavo tam kraštui būdingą charakterį.

             Labai įdomi visais atžvilgiais yra “Liaudies daina” (Nr. 23). Įdomiausias yra planas. Įžanga įgauna savarankiškumo ir kartojama tarsi tarp kupletų, kaip refrensas ( rondiškoji forma). Antras ir trečias kupletai yra dviejų dalių formos (r a r a  a  r a  a  r). “Liaudies dainos” pavadinimas greičiau reiškia, kad šis kūrinys turi liaudies dainų – ratelių struktūrinius bruožus. Bet tuomet to žanro kūriniai turėtų būti lengvos, grakščios, žaismingos nuotaikos, kas nelabai tinka šiam kūriniui. Oktaviniai pakartojimai, nuolatinis melodijos bangavimas, akcentai lyg slepia savyje kažkokią paslėptą energiją, kuri nesuranda išeities.

            Visas 48 ciklo “Dainos be žodžių” pjeses, sukurtas įvairiais Mendelsono gyvenimo metais, vienija bendras laimingo gyvenimo siekimas. Joms svetimos revoliucinės kovos už laimę patosas. Bet jos džiugina žmones savo šiluma, šviesumu, humaniškumu, tarsi norėdamos priminti, kad greta blogio vis dėlto egzistuoja gėris. Tame atsispindi jų žmogiškoji vertybė.

            Pjesės yra dėkingos nagrinėjimui. Beveik visos jos yra paprastos formos. Dažniausiai tai 3 dalių forma (a b a arba a a  a). Taip pat dažnai sutinkame rondiškas formas (abaca arba dviguba trijų dalių forma ababa), jų variantus (a a  a a  a a s a) ir t.t.

            Tik vienas kūrinys yra sudėtingos formos, tiksliau, sutrumpintos sonatos formos. Tai pjesė Nr. 5. Dažnai sutinkame įžangas ir baigiamąsias dalis.

            Šio ciklo pjesės yra prieinamos  ir moksleiviams, nes paprastumas ir aiškumas – yra vienas iš svarbiausių pjesių bruožų.

            Nagrinėti kūrinius reikia neatskiriamai nuo harmonijos. Juk harmonija yra visų klasikinių formų pagrindas. Be to, nagrinėjant kūrinius reikia nepamiršti, kad pagrindinis analizės darbo principas yra girdėti, matyti, ir tik po to – nagrinėti ir daryti išvadas. “Dainų” tekstas yra palyginti nesudėtingas, todėl visi ciklo kūriniai yra lengvai suprantami ir nagrinėjami.

            Svarbiausia muzikos analizės sąlyga – nagrinėti muzikos kūrinį, pradedant nuo estetinio jo suvokimo. Ir tik suprasdami kompozitoriaus mintis, galima pradėti nuo detalių. Priešingu atveju galima matyti tik detales, nagrinėti tik struktūrą, taktų skaičius ir nematyti viso kūrinio. Nagrinėjant kūrinį svarbu iš studentų išreikalauti, kad jie matytų, kas svarbiausia kūrinyje: ar tai melodija, ar harmonija, ritmas ir t.t. Juk nežiūrint to, kad “Dainos be žodžių” yra vienodo stiliaus, jos yra turtingos savo įvairumu, žanriniais ypatumais, melodijų struktūra, faktūra.

            Įdomu čia pastebėti, kad muzikos analizės disciplina pirmiausiai buvo vadinama muzikos formų analize.

            Nagrinėjant kūrinį svarbu, kad studentai matytu, kas yra svarbiausia kūrinyje: ar tai melodija, ar harmonija, ar ritmas ir t.t. Nepaisant to, kad “Dainos be žodžių” yra vienodo stiliaus, jos yra turtingos savo įvairumu, žanriniais ypatumais, melodijų struktūra, faktūra. Ir išmokti matyti, kas svarbiausia – tai reiškia išmokti kūrybiškai spręsti apie kūrinį. Ir taip yra ugdomas studentų aktyvumas.

Pateikiu pjesių struktūras:

Nr. 1 (op. 19  Nr.1)                 a b a                             a – 2 sakinių (4 + 9)

Nr. 2 (op. 19  Nr.2)                 a b a                             taip pat praplečiamas 2 sakiniais (8+21)

Nr. 3 (op. 19  Nr 3)                 a b a c a

Nr. 4 (op. 19  Nr.4)                 a b a                             3 d. Sutrumpinta

Nr. 5 (op. 19  Nr.5)                                                     sonatos forma

Nr. 6 (op. 19  Nr.6)                 a b a

Nr. 7 (op. 19  Nr.1)                 a b a

Nr. 8 (op. 30  Nr.2)                 a b a b a

Nr. 9 (op. 30  Nr.3)                 a b a

Nr. 10 (op. 30  Nr.4)               a a  a a  a

Nr. 11 (op. 30  Nr.5)               a b a

Nr. 12 (op. 30  Nr.6)                                                   2 d. reprizinė forma su repr. 2 sakinyje 

Nr. 13 (op. 38  Nr.1)               a a  a

Nr. 14 (op. 38  Nr.2)               a b a b  a

Nr. 15 (op. 38  Nr.3)               a b a                             2 dalis išplėtota = bb

Nr. 16 (op. 38  Nr.4)               a b a

Nr. 17 (op. 38  Nr.5)               a a  a a  a a  a

Nr. 18 (op. 38  Nr.6)               a b a

Nr. 19 (op. 53  Nr.1)               a b a b a c                    dvig. 3 d. f. su baigiamąja dalimi

Nr. 20 (op. 53  Nr.2)               a b a                             1 ir 2 dalys – išvystytos

Nr. 21 (op. 53  Nr.3)               a b a                             su baigta dalimi. 1 dalis – dviguba

Nr. 22 (op. 53  Nr.4)               a b a

Nr. 23 (op. 53  Nr.5)               r a r a  a  r a  a  r

Nr. 24 (op. 53  Nr.6)               a b a b  a b  a

Nr. 25 (op. 62  Nr.1)               a b a

Nr. 26 (op. 62  Nr.2)               a b a c a

Nr. 27 (op. 62  Nr.3)               a a  a                            su dinamine repriza

Nr. 28 (op. 62  Nr.4)               a b a

Nr. 29 (op. 62  Nr.5)                                       reto simetriškumo pavyzdys. Pirmoji dalis –dvigubas periodas, toliau – sumažinimo “progresija”: kuo toliau, tuo trumpiau.

                                                            a  b  a  b  a  b

                                                dvig. p.      sakinys    sakiniai

Nr. 30 (op. 62  Nr.6)   a b c a c                       Taip pat, kaip ir Nr. 29 yra jaučiama mažinimo simetrija. Kaip anksčiau minėjau, šios pjesės temos yra reta struktūra (8 + 7 – trumpesnis antras sakinys). Ir tas bruožas atsispindi tolesniame vystyme.

Nr. 31 (op. 67  Nr.1)   a b a

Nr. 32 (op. 67  Nr.2)   a b a b a

Nr. 33 (op. 67  Nr.3)   a b a

Nr. 34 (op. 67  Nr.4)   a b a b  a

Nr. 35 (op. 67  Nr.5)   a b a

Nr. 36 (op. 67  Nr.6)   a b a

Nr. 37 ir 38 (op. 85  Nr.1 ir 2) a b a

Nr. 39 (op. 85  Nr.3)   a a  a

Nr. 40 ir 41 (op.85 Nr.4 ir 5)   a b a

Nr. 42 (op. 85  Nr.6)   a b a c

Nr. 43 (op. 102  Nr.1) a b a b  a

Nr. 44 (op. 102  Nr.2) a b a

Nr. 45 (op. 102  Nr.3) a b a  b a  a

Nr. 46 (op. 102  Nr.4) a b a

Nr. 47 (op. 102  Nr.5) a b a

Nr. 48 (op. 102  Nr.6) a-b a-b a          a a  b a  b a = a II:b:II

Naudotos literatūros sąrašas

1.    Е. Мейлих  “Феликс Мендельсон Бартольди”  1973г.

2.    Т.Х. Ворбс “Феликс Мендельсон Бартольди” 1966г.