Kelionė į Briuselį: III dalis. Amsterdamas ir Berlynas V. Zigmantienė
Toliau tęsiame savo kelionę. Dabar riedame autobusiuku atgal, į Lietuvą, užsukant į Amsterdamą ir Berlyną. Po truputį nuovargis įšliaužia į mūsų autobusiuką. Gidas neleidžia mums ištižti, linksmina mus, pasakoja ne tik apie miestus, žmones, istorinius faktus, bet ir dalina čia pat autobuse sugalvotų loterijų prizus.
Privažiuojant Amsterdamą atkreipėme dėmesį į šlapią dirvožemį, į siauručius kanalėlius su prisirinkusiu vandeniu tarp vagų. Sužinojome, kad Nyderlandų sostinė Amsterdamas yra 2 metrais žemiau jūros lygio. Tai - žemumų kraštas prie Šiaurės jūros. Dar prieš 2 tūkst. metų olandai pylė pylimus, norėdami apsisaugoti nuo potvynių. Po 10 amžių Šiaurės jūros pakrantėje pasirodė apsauginės dambos - užtvankos. O kadangi šis miestas yra žemiau jūros lygio, didžioji miesto dalis pastatyta ant dambų. Jau pats miesto pavadinimas paaiškina miesto ypatybę: Amsterdamas - Amstel - upė + damba. Per Amsterdamą teka upė Amstel, yra daugybė salelių. Miesto gatvės sujungiamos tiltais, tilteliais, kurių yra virš 600! Miestas apraizgytas kanalais, kurių irgi yra galybė! 102 kanalai! Be kanalų ir tiltų dabar neįsivaizduojamas Amsterdamas. Reikėtų paminėti, kad Europoje keturi miestai pastatyti ant vandens: Amsterdamas, Venecija, Briugė ir Sankt-Peterburgas. Amsterdamas rungtyniauja su Venecija dėl savitumo ir grožio. Amsterdamas - vienas įdomesnių miestų Europoje. Kur galima oficialiai ir atvirai nusipirkti „žolės“ arba kitų narkotinių prekių. Kur gatvėmis važiuoja tūkstančiai dviratininkų. Amsterdamas - visų neformalų trokštamiausias miestas. Pasirodo, kad Amsterdame galima gyventi ne tik paprastuose pastatuose - namuose, bet ir... plaukiojančiuose! Kai plaukėme kanalais kateriu - grožėjomės miestu, tiltais, plaukiojančiais „nameliais“. Mažose baržose įrengti namukai švietė savo langiukais. Kvietė apsilankyti kinų plaukiojantis restoranas. Kateriai su turistais zuja ten - atgal. Pasirodo vienas kitas katamaranas. Būna, kad ir susiduria plaukiojančios „priemonės“. Pakrantėse, gražiose vietose, žmonės įsitaiso pailsėti. Čia pat kažkur į tolumą veda siaura gatvė, namai prilimpa vienas prie kito. Taupiai išnaudojamas kiekvienas miesto metras. Kaip pasakojo gidas, nedidukuose namuose nesurasi plačių laiptinių. Todėl yra tik šiam miestui būdingas baldų pristatymo į butus mechanizmas: prie stogo, virš langų matome prikabintus kablius. Tais kabliais baldai pakeliami ir įstumiami pro langus. Plaukiant akys raibsta nuo gausybės prie sienų, tvorelių sustatytų dviračių. Yra ir specialių įrengimų dviračiams laikyti. Kažkas nepaprasto! Tiek daug dviračių! Miesto gatvėmis dviračiu važiuoja tvarkingas kostiumuotas vyras šalia sportiškai apsirengusių žmonių, spaudžia pedalus ir aukštakulniais apsiavusi moteris... Į dviračius žiūrima praktiškai. Jei jis važiuoja greitai, tinka ir dviračio senesnis modelis. O kadangi važiuoti žmonėms tenka ir per automobilių nevažiuojamas siauras gatveles, - tai dviratis yra puiki susisiekimo priemonė! Amsterdame yra ir Raudonųjų žibintų kvartalas. Tai kelios gatvelės senamiestyje, kur vitrinose siūlo savo paslaugas prostitutės. Šiame mieste tai legalizuotas darbas. Praėjome ir tomis gatvėmis. Žmonių minios. Fotografuoti, filmuoti draudžiama. Čia pat ir nedidukė bažnyčia. Gatvės siauros. Išeiname į miesto aikštę. Nuo įspūdžių, skubėjimo ir suvokimo, kad jau laikas Amsterdame baigiasi, - pasimetę galvojame, kur dar nueiti; nežinome, ką geriausia dar pamatyti ar padaryti... Nutarėme pabaigai pasedėti miesto aikštėje, pajusti miesto nuotaiką, stebėti skubančius žmones, daugybę dviračių... Įdomus dalykas, kad kai kuriose Šiaurės Europos valstybėse, kaip, be abejo, visi žinome, išliko monarchija. Belgijoje - Karalius Albertas II, Nyderlanduose - Karalienė Beatriks, Anglijoje - Karalienė Elžbieta II... Ko gero būčiau teisi pasakydama, kad žmonėms to reikia. Bent man taip atrodo. Karaliai, karalienės, princai, princesės, hercogas... - kaip pasakoje. Ir gal dar galiu pasakyti, kad visa ta „karališkoji didybė“ yra europiečių pasididžiavimas. Vėlgi, tai tik mano nuomonė. Be galo gaila palikti Amsterdamą, kuriam apžiūrėti buvo tiek mažai laiko! Bet mūsų laukia autobusas ir kelias... Privažiuojame motelį, privargę griūname miegoti. Sekančios dienos ankstį ryte pradedame kitą etapą iki Berlyno. Reikia nuvažiuoti 720 km. Berlynas mus pasitinka vasarišku karščiu, tvankumu, plačiomis erdviomis gatvėmis. Važiuojame miesto gatvėmis, klausome gido pasakojimų apie karą, pokarinio Berlyno padalinimą į Rytų ir Vakarų, pravažiuojame aikštę - Holokausto memorialą. Po senosios Europos miestų, senosios architektūros (nuo Viduramžių iki Art Nuoveau ir šiuolaikinių linijų) visai kitaip nuteikia šiuolaikiški masyvūs, didingi pastatai. Pravažiuojame labai įspūdingą Sony centrą. Tai šiuolaikinių dangoraižių grupė. Pastatai žiba stiklu, elegantiškom linijom. Pats centras pastatytas praktiškai ant buvusios Berlyno sienos. Jos porą gabaliukų dar stovi savo vietose. Įeiname į modernią bažnyčią, viduje tamsi prieblanda ir mėlyna spalva užburia, mėlyni vitražai ramina. Berlynas daug kur remontuojamas, ir greičiausiai dėl to ne visur matoma ideali švara ir tvarka, taip būdinga vokiečiams. Vaikštome įprastiniais turistiniais maršrutais. Tai ir Potsdamo aikštė, ir Branderburgo vartai, ir Reichstagas... Netoliese aikštėje garsiai skanduoja mitinguojančių pakistaniečių grupė. Nufotografuojame paminklą - tarybinį tanką. Praeiname pro Marijos bažnyčią... Berlyne būname taip pat neilgai. Mums reikia jau važiuoti Lenkijos link. Ir vėl autobusas ir kelias. Turime nuvažiuoti daugiau kaip 1000 kilometrų. Kuo arčiau Lenkijos - tuo daugiau Velykoms sugrįžtančių dirbančių svetur žmonių, tuo daugiau kamščių. Tuo prastesni keliai. Ir vėlgi, labai daug remontuojamų kelių. Į Lietuvą įvažiuojame jau sutemus. Po naktį apšviestų Belgijos kelių mūsų Lietuvos keliai pasitinka mus gūdžia tamsa. Retai sutinkame kokią pravažuojančią mašiną. Pavargę miegame. Privažiuojame Kauną, paliekame dešimtokus, mokytojas, ir jau beveik tuščiame autobuse artėjame prie Vilniaus. Liūdna išsiskirti su tapusiais draugais. Liūdna, kad pasibaigė nuostabi kelionė. Tiek buvo pamatyta! Tiek įspūdžių! Kiekviena kelionė savaip ypatinga. Šioje kelionėje turėjome unikalią galimybę pabuvoti Europos Parlemente, bendrauti su Europos parlamentaru Z. Balčyčiu. Važiuojant užsukdavom į įdomiausius, vertus aplankyti Europos miestus, pro kuriuos turėjome keliauti. Labai norėjau pamatyti „senutę“ Europą. Galiu tik pasakyti - nuostabu! Po šios kelionės jau žinau, kad dar norėsiu nuvažiuoti į Paryžių, į Ispaniją. Man vis dar patinka Europos keliai!
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-iii-dalis-amsterdamas-ir-berlynas.d?id=45571639
2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis
Kelionė į Briuselį ir Briugę: įspūdžiai (II dalis)
V. Zigmantienė
Kaip gera keliauti! Ypač dabar, kai tarp ES valstybių sienų nėra. Svarbiausia - norėti pamatyti pasaulį be varginančių „pinigai - darbas - pinigai...“ rūpesčių. Kartais reikia atsiriboti nuo jų, tiesiog palikti už savęs ir kurį laiką neatsigręžti. Kol nepajusite kitų gyvenimo spalvų. Visa tai duoda kelionės.
Tęsiame super kelionę po Europą. Norime neskubant pabūti Briuselyje - tikrų tikriausiame Europos centro mieste. Ar pastebėsime miesto dvikalbystę? Belgija įdomi tuo, kad įteisintos dvi kalbos: prancūzų ir flamandų (būtent: ne olandų, o flamandų). O Belgijoje, arčiau Vokietijos, mažoje teritorijoje - bendraujama vokiečių kalba. Ir visiems gerai! Mūsų kelionės skubus tempas šį kartą paprasčiausiai trukdo ir erzina. Dabar - Briuselis ir Briugė. Norėtume neskubėti, užsukti į kiekvieną gatvę, vaikščioti miesto aikštėmis su gausybe pavasario gėlių, pasėdėti miesto kavinukėje ir paragauti belgiško šokolado, kavos, kai kas svajojo apie belgišką alų. Norime stebėti praeinančius žmones. Bet laiko turime nedaug, turime sudaryti logiškiausią planą, - ir nutarta pirmiausiai po apsilankymo Europos Parlamento būstinėje važiuoti į Briugę, nuostabų viduramžių miestą – muziejų po atviru dangumi. O likusį laiką skirti dar Briuseliui. Briugė - mažiukas flamandų miestas. Kanalai, vingiuotos gatvelės, bažnyčios, bokštai. Pasijunti tarsi viduramžiais... Įspūdingi namukai, erdvūs akmeninėmis plytelėmis grįsti kiemai, su arkomis, su savitais, dažnai pailgais langais. Čia pat išlenda gretimos bažnyčios šono siena... Viskas suspausta, ir viskas labai gražu. Apie dabartį primena fotoaparatas mano rankose ir turistų minios aplink. Ko gero, pasaulyje tokio senovinio miesto daugiau nerasi. Bet... prie įėjimo į miestą, prieš tiltelį, puikuojasi nedidukas šiuolaikinis „McDonald's“, ant pievelės įėjus į miestą saulutėje šildosi jaunimas, rūkantis žolę, vaikšto jaunos mamos su moderniais vežimėliais. Tikrai ne viduramžiai! Ką reikia dar žinoti? Kad Briugės senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ir kad aplankyti šį miestą tikrai verta. Grįžtame į Briuselį. Dabar bandysim jau kuo daugiau pamatyti. Tai ir Katedra, ir Karališkieji rūmai. Ir dar skubame surasti svarbiausią Briuselio simbolį – šmaikščiai sugalvoto besišlapinančio berniuko statulėlės. Gal tai tikra istorija? Jei ne ta nelemta būtinybė nusišlapinti ir taip visai netyčia užgesinti berūkstantį ir beprasidedantį gaisro šaltinį, - kaip būtų? Tai viena iš legendų apie Briuselį. Beje, yra mieste ir (analogiškai - besišlapinančių) mergaitės ir palyginus nesenai (1999 m.) atsiradusio šuniuko statulėlės. O Grand Place - vienoje gražiausių Europos aikščių, - buvome net du kartus: diena ir vakare. Iš visų keturių pusių puikuojasi nuostabaus grožio pastatai, daugiausiai XVII amžiaus. Jau vien šitoje aikštėje verta išbūti bent pusę dienos, kurios mes neturime! Reikėtų įsižiūrėti į architektūros subtilybes, ornamentus, paprasčiausiai - pasėdėti, pabūti miesto šioje vietoje. Vakare, nutilus dienos triukšmui, išryškėja akustiniai įdomumai. Kadangi aikštėje iš visų pusių stiebiasi pastatai, tai vakare tylūs garsai lyg ir atsimuša nuo aikštės sienų, girdime keistą atgarsį. Dieną to efekto nebuvo, bent nepastebėjome. O dabar pastebėjome - ir džiaugėmės kaip vaikai. O vakaras skirtas laisvai vaikščioti po miestą. Dabar kiekvienas galės įgyvendinti savo svajones - ar tai būtų kavinukė, ar suvenyrai, ar midijos, ar paprasčiausiai - vaikščioti gatvėmis ir grožėtis vakaro apšvietimu. Atrodo, suspėjome visus punktus įgyvendinti, net paragauti midijų ir belgiško alaus. Beje, belgiškas alus tikrai skanus! Sėdėjome siauroje gatvelėje, kur grojo gatvės muzikantai, stebėjome žmones. Vakaras buvo šiltas, jaukus. Vakare grįžome į viešbutį laimingi. Kitos dienos ryte vėl skubame. Šį kartą tai Briuselio Mini parkas ir apžvalgos aikštelė Atomiume. Kai mes atskubėjome ankstį ryte, Mini parkas ir Atomiumas dar buvo uždaryti ir tik ruošėsi priimti lankytojus. Ant Atomiumo kupolo, kažkur labai labai aukštai, judėjo mažos žmonių figūrėlės, blizginančios ir taip jau labai blizgų metalo paviršių. Atidarius parką pirmieji įžengėme į stebuklų karalystę. Kiekviena ES šalis turi savo miesto dalies daug kartų sumažintą kokio nors įžymaus pastato mažiuką modelį. Prie kiekvienos šalies pastato yra lentelė, kurioje galima pasiskaityti informaciją apie šalį, o paspaudus mygtuką pagrojamas šalies himnas. Kai kur yra papildomų mygtukų: pvz., prie Vezuvijaus ugnikalnio mygtukas judina žemę po kojomis bei leidžia dūmus. ES dabar yra 27 valstybės, tiek ir yra Mini parke „privalomų“ pastatų, ir dar daugiau papildomai. Visi pastatai - tikslios, 25 kartus mažesnės kopijos. Didžiausia kopija - 13 metrų auščio Eifelio bokštas. Viso parke yra apie 350 miniatiūrinių pastatų. Lietuva pristatė Vilniaus Universiteto pastatų kompleksą. Labai gražiai atrodo! Nors aš iki važiavimo į Briuselį nieko nežinojau apie Lietuvos eksponuojamą pastatą, galvojau, tiesiog buvau įsitikinusi, kad tai bus Vilniaus gotiškoji Onos bažnyčia, kurią, pasak įvairių šaltinių, Napoleonas norėjo nusivežti į Prancūziją. Atomiumas - tai 103 m aukščio atomo molekulės kopija, antrasis Briuselio simbolis, pažymintis technikos progresą. Šis statinys 165 milijardų kartų didesnis nei jo prototipas (kiekvienos sferos – „atomo“ skersmuo – 18 m). Pirmiausiai mus veža originalus liftas su stiklinėmis sienomis ir lubomis. Pačiame lifte nepadaryti nuotraukos buvo negalima! Per stiklą šviečia, žiba visas kelias iki viršaus saulės spalva! Atskiri „burbulai“ sujungti elevatoriais arba laiptais. „Burbuluose“ - kambarėliuose eksponuojami technikos, mokslo pasiekimai, pateikta daug informacijos. Iš apžvalgos aikštelės grožėjomės miestu. Skubėdami grįžtame į autobusą, važiuojame toliau. Kelionė autobusu yra varginanti, bet kartu ir gera tuo, kad galima aplankyti pravažiuojančius miestus. Taigi mūsų dar laukia Amsterdamas ir Berlynas! Bet apie tai - kitą kartą. (Bus daugiau)
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-ir-briuge-ispudziai-ii-dalis.d?id=45126641
V. Zigmantienė
Kaip gera keliauti! Ypač dabar, kai tarp ES valstybių sienų nėra. Svarbiausia - norėti pamatyti pasaulį be varginančių „pinigai - darbas - pinigai...“ rūpesčių. Kartais reikia atsiriboti nuo jų, tiesiog palikti už savęs ir kurį laiką neatsigręžti. Kol nepajusite kitų gyvenimo spalvų. Visa tai duoda kelionės.
Tęsiame super kelionę po Europą. Norime neskubant pabūti Briuselyje - tikrų tikriausiame Europos centro mieste. Ar pastebėsime miesto dvikalbystę? Belgija įdomi tuo, kad įteisintos dvi kalbos: prancūzų ir flamandų (būtent: ne olandų, o flamandų). O Belgijoje, arčiau Vokietijos, mažoje teritorijoje - bendraujama vokiečių kalba. Ir visiems gerai! Mūsų kelionės skubus tempas šį kartą paprasčiausiai trukdo ir erzina. Dabar - Briuselis ir Briugė. Norėtume neskubėti, užsukti į kiekvieną gatvę, vaikščioti miesto aikštėmis su gausybe pavasario gėlių, pasėdėti miesto kavinukėje ir paragauti belgiško šokolado, kavos, kai kas svajojo apie belgišką alų. Norime stebėti praeinančius žmones. Bet laiko turime nedaug, turime sudaryti logiškiausią planą, - ir nutarta pirmiausiai po apsilankymo Europos Parlamento būstinėje važiuoti į Briugę, nuostabų viduramžių miestą – muziejų po atviru dangumi. O likusį laiką skirti dar Briuseliui. Briugė - mažiukas flamandų miestas. Kanalai, vingiuotos gatvelės, bažnyčios, bokštai. Pasijunti tarsi viduramžiais... Įspūdingi namukai, erdvūs akmeninėmis plytelėmis grįsti kiemai, su arkomis, su savitais, dažnai pailgais langais. Čia pat išlenda gretimos bažnyčios šono siena... Viskas suspausta, ir viskas labai gražu. Apie dabartį primena fotoaparatas mano rankose ir turistų minios aplink. Ko gero, pasaulyje tokio senovinio miesto daugiau nerasi. Bet... prie įėjimo į miestą, prieš tiltelį, puikuojasi nedidukas šiuolaikinis „McDonald's“, ant pievelės įėjus į miestą saulutėje šildosi jaunimas, rūkantis žolę, vaikšto jaunos mamos su moderniais vežimėliais. Tikrai ne viduramžiai! Ką reikia dar žinoti? Kad Briugės senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ir kad aplankyti šį miestą tikrai verta. Grįžtame į Briuselį. Dabar bandysim jau kuo daugiau pamatyti. Tai ir Katedra, ir Karališkieji rūmai. Ir dar skubame surasti svarbiausią Briuselio simbolį – šmaikščiai sugalvoto besišlapinančio berniuko statulėlės. Gal tai tikra istorija? Jei ne ta nelemta būtinybė nusišlapinti ir taip visai netyčia užgesinti berūkstantį ir beprasidedantį gaisro šaltinį, - kaip būtų? Tai viena iš legendų apie Briuselį. Beje, yra mieste ir (analogiškai - besišlapinančių) mergaitės ir palyginus nesenai (1999 m.) atsiradusio šuniuko statulėlės. O Grand Place - vienoje gražiausių Europos aikščių, - buvome net du kartus: diena ir vakare. Iš visų keturių pusių puikuojasi nuostabaus grožio pastatai, daugiausiai XVII amžiaus. Jau vien šitoje aikštėje verta išbūti bent pusę dienos, kurios mes neturime! Reikėtų įsižiūrėti į architektūros subtilybes, ornamentus, paprasčiausiai - pasėdėti, pabūti miesto šioje vietoje. Vakare, nutilus dienos triukšmui, išryškėja akustiniai įdomumai. Kadangi aikštėje iš visų pusių stiebiasi pastatai, tai vakare tylūs garsai lyg ir atsimuša nuo aikštės sienų, girdime keistą atgarsį. Dieną to efekto nebuvo, bent nepastebėjome. O dabar pastebėjome - ir džiaugėmės kaip vaikai. O vakaras skirtas laisvai vaikščioti po miestą. Dabar kiekvienas galės įgyvendinti savo svajones - ar tai būtų kavinukė, ar suvenyrai, ar midijos, ar paprasčiausiai - vaikščioti gatvėmis ir grožėtis vakaro apšvietimu. Atrodo, suspėjome visus punktus įgyvendinti, net paragauti midijų ir belgiško alaus. Beje, belgiškas alus tikrai skanus! Sėdėjome siauroje gatvelėje, kur grojo gatvės muzikantai, stebėjome žmones. Vakaras buvo šiltas, jaukus. Vakare grįžome į viešbutį laimingi. Kitos dienos ryte vėl skubame. Šį kartą tai Briuselio Mini parkas ir apžvalgos aikštelė Atomiume. Kai mes atskubėjome ankstį ryte, Mini parkas ir Atomiumas dar buvo uždaryti ir tik ruošėsi priimti lankytojus. Ant Atomiumo kupolo, kažkur labai labai aukštai, judėjo mažos žmonių figūrėlės, blizginančios ir taip jau labai blizgų metalo paviršių. Atidarius parką pirmieji įžengėme į stebuklų karalystę. Kiekviena ES šalis turi savo miesto dalies daug kartų sumažintą kokio nors įžymaus pastato mažiuką modelį. Prie kiekvienos šalies pastato yra lentelė, kurioje galima pasiskaityti informaciją apie šalį, o paspaudus mygtuką pagrojamas šalies himnas. Kai kur yra papildomų mygtukų: pvz., prie Vezuvijaus ugnikalnio mygtukas judina žemę po kojomis bei leidžia dūmus. ES dabar yra 27 valstybės, tiek ir yra Mini parke „privalomų“ pastatų, ir dar daugiau papildomai. Visi pastatai - tikslios, 25 kartus mažesnės kopijos. Didžiausia kopija - 13 metrų auščio Eifelio bokštas. Viso parke yra apie 350 miniatiūrinių pastatų. Lietuva pristatė Vilniaus Universiteto pastatų kompleksą. Labai gražiai atrodo! Nors aš iki važiavimo į Briuselį nieko nežinojau apie Lietuvos eksponuojamą pastatą, galvojau, tiesiog buvau įsitikinusi, kad tai bus Vilniaus gotiškoji Onos bažnyčia, kurią, pasak įvairių šaltinių, Napoleonas norėjo nusivežti į Prancūziją. Atomiumas - tai 103 m aukščio atomo molekulės kopija, antrasis Briuselio simbolis, pažymintis technikos progresą. Šis statinys 165 milijardų kartų didesnis nei jo prototipas (kiekvienos sferos – „atomo“ skersmuo – 18 m). Pirmiausiai mus veža originalus liftas su stiklinėmis sienomis ir lubomis. Pačiame lifte nepadaryti nuotraukos buvo negalima! Per stiklą šviečia, žiba visas kelias iki viršaus saulės spalva! Atskiri „burbulai“ sujungti elevatoriais arba laiptais. „Burbuluose“ - kambarėliuose eksponuojami technikos, mokslo pasiekimai, pateikta daug informacijos. Iš apžvalgos aikštelės grožėjomės miestu. Skubėdami grįžtame į autobusą, važiuojame toliau. Kelionė autobusu yra varginanti, bet kartu ir gera tuo, kad galima aplankyti pravažiuojančius miestus. Taigi mūsų dar laukia Amsterdamas ir Berlynas! Bet apie tai - kitą kartą. (Bus daugiau)
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-ir-briuge-ispudziai-ii-dalis.d?id=45126641
Kelionė į Briuselį: įspūdžiai V. Zigmantienė
Daug kam teko rašyti konkursinius rašinėlius, esė; daug kas laimėjo įvairius prizus. Kai kam pasisekė laimėti kelionę į Briuselį. Neseniai iš europarlamentaro Z. Balčyčio remiamų kelionių iš Briuselio grįžo grupė, atvežė daug įspūdžių. Esu viena iš tų laimingųjų ir noriu pasidalinti įspūdžiais. Pagaliau, balandžio 16 d., išvažiavau į ilgai lauktą ir išsvajotą kelionę į Briuselį, kurią laimėjau rašydama esė konkursui "Kaip ES atrodys 2050 metais". Esu laiminga, daugiau nei laiminga, ir vis dar negaliu patikėti, kad tai buvo ne sapnas. Į šią kelionę važiavo 50 laimingųjų grupė, kurie buvo pakviesti Europos Parlamento nario Zigmo Balčyčio, ir kurią sudarė ir įvairių konkursų nugalėtojai, ir Šilutės Vydūno gimnazijos dešimtokai su savo mokytojomis. Į kelionę turėjome išvykti autobusu naktį. Iš Vilniaus išvažiavome beveik tuščiame autobuse, Kaune įsėdo didelis būrys mokinių. Iš karto turiu pasakyti, kad tokių puikių, žingeidžių, drausmingų mokinių dar nesu mačiusi. Kieno tai nuopelnas - ar puikių mokytojų, ar neeilinės Unesco remiamos Vydūno gimnazijos programos rezultatas, ar tai, kad vaikams 2010 m. teko patirti sukrečiančius išgyvenimus degančiam kelte (tai gal padarė įtaką jų gyvenimo patirčiai?), ar viskas kartu, - nežinau, bet vaikai buvo nuostabūs. Kelionė buvo nusisekusi visais aspektais. Mus visus globojo kelionės vadovė Audronė - graži, subtili jauna moteris, ir patyręs turizmo specialistas gidas Adolfas, kurio žinios tiesiog enciklopedinės. Malonūs vairuotojai pakaitomis mus vežė, kantriai stovėdami retkarčiais pasitaikiusiuose kamščiuose. Kelionės pirmos dienos pradžią, saulės patekėjimą sutikome atkakliai riedančiame autobuse link tikslo - apsilankymą Europos Parlamente ir susitikimą su europarlamentaru Zigmu Balčyčiu. Važiavome per Lenkiją, link Varšuvos. Pirmas stiprus įspūdis - gausybė vilkikų. Važiuojančių, stovinčių didelėse, jiems pritaikytose aikštelėse. Kuo toliau važiuojame - tuo gausesnis vilkikų skaičius. Tuo platesni keliai, tuo daugiau tiltų ir viadukų. Jau minėjau, kad kelionė buvo paženklinta Sėkmės ženklu, - taigi kelionės valandos taip sėkmingai susidėjo, kad galėjome praleisti dar papildomai porą valandų Varšuvos senamiestyje. Pajutome tikrą pavasarį vaikštant senamiesčio gatvėmis. Puikios nuotaikos važiuojame toliau, Potsdamo link. Įvažiuojant į miestą pamatėme savo stilistika nepriekaištingus nedidelius namukus tarp gausybės jau žaliuojančių medžių, gėlių, tvarkingai nukirptų krūmų. Potsdamas - tai karaliaus Frydricho Didžiojo rezidencija. Aplankėme karališkąjį parką (Sanssouci), grožėjomės rūmais, gėlynais, bažnyčia. Karaliaus rūmai pakerėjo didybe, grožiu, linijų grakštumu. Džiaugėmės pabuvoję tokiame jaukiame ir gražiame, turtingos praeities mieste. Toliau tęsiama kelionė Belgijos link. Naktis praleidžiama Briuselio viešbutyje, o iš ryto apsirengę gražiais rūbais įžengiame į Europos Parlamento būstinę Briuselyje. Mūsų laukia susitikimas su Europos parlamentaru Z. Balčyčiu. Susipažinome su Europos Parlamento darbu, buvo kalbėta apie įvairias Europos problemas, uždavėme daug klausimų dėl dabartinės ir ateities situacijos Europoje ir Lietuvoje. Vis dėl to neapsakomas jausmas - būti Europos Parlamente! Jautėmės pakiliai. Manau, kad visi kelionės dalyviai prisimins šią nuostabią kelionę! Toliau mūsų laukia pažintis su miestu - Belgijos ir Europos Sąjungos sostine, dar kitaip vadinama tikrąja Europos kultūros sostine (bus daugiau).
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-ispudziai.d?id=44954429
Daug kam teko rašyti konkursinius rašinėlius, esė; daug kas laimėjo įvairius prizus. Kai kam pasisekė laimėti kelionę į Briuselį. Neseniai iš europarlamentaro Z. Balčyčio remiamų kelionių iš Briuselio grįžo grupė, atvežė daug įspūdžių. Esu viena iš tų laimingųjų ir noriu pasidalinti įspūdžiais. Pagaliau, balandžio 16 d., išvažiavau į ilgai lauktą ir išsvajotą kelionę į Briuselį, kurią laimėjau rašydama esė konkursui "Kaip ES atrodys 2050 metais". Esu laiminga, daugiau nei laiminga, ir vis dar negaliu patikėti, kad tai buvo ne sapnas. Į šią kelionę važiavo 50 laimingųjų grupė, kurie buvo pakviesti Europos Parlamento nario Zigmo Balčyčio, ir kurią sudarė ir įvairių konkursų nugalėtojai, ir Šilutės Vydūno gimnazijos dešimtokai su savo mokytojomis. Į kelionę turėjome išvykti autobusu naktį. Iš Vilniaus išvažiavome beveik tuščiame autobuse, Kaune įsėdo didelis būrys mokinių. Iš karto turiu pasakyti, kad tokių puikių, žingeidžių, drausmingų mokinių dar nesu mačiusi. Kieno tai nuopelnas - ar puikių mokytojų, ar neeilinės Unesco remiamos Vydūno gimnazijos programos rezultatas, ar tai, kad vaikams 2010 m. teko patirti sukrečiančius išgyvenimus degančiam kelte (tai gal padarė įtaką jų gyvenimo patirčiai?), ar viskas kartu, - nežinau, bet vaikai buvo nuostabūs. Kelionė buvo nusisekusi visais aspektais. Mus visus globojo kelionės vadovė Audronė - graži, subtili jauna moteris, ir patyręs turizmo specialistas gidas Adolfas, kurio žinios tiesiog enciklopedinės. Malonūs vairuotojai pakaitomis mus vežė, kantriai stovėdami retkarčiais pasitaikiusiuose kamščiuose. Kelionės pirmos dienos pradžią, saulės patekėjimą sutikome atkakliai riedančiame autobuse link tikslo - apsilankymą Europos Parlamente ir susitikimą su europarlamentaru Zigmu Balčyčiu. Važiavome per Lenkiją, link Varšuvos. Pirmas stiprus įspūdis - gausybė vilkikų. Važiuojančių, stovinčių didelėse, jiems pritaikytose aikštelėse. Kuo toliau važiuojame - tuo gausesnis vilkikų skaičius. Tuo platesni keliai, tuo daugiau tiltų ir viadukų. Jau minėjau, kad kelionė buvo paženklinta Sėkmės ženklu, - taigi kelionės valandos taip sėkmingai susidėjo, kad galėjome praleisti dar papildomai porą valandų Varšuvos senamiestyje. Pajutome tikrą pavasarį vaikštant senamiesčio gatvėmis. Puikios nuotaikos važiuojame toliau, Potsdamo link. Įvažiuojant į miestą pamatėme savo stilistika nepriekaištingus nedidelius namukus tarp gausybės jau žaliuojančių medžių, gėlių, tvarkingai nukirptų krūmų. Potsdamas - tai karaliaus Frydricho Didžiojo rezidencija. Aplankėme karališkąjį parką (Sanssouci), grožėjomės rūmais, gėlynais, bažnyčia. Karaliaus rūmai pakerėjo didybe, grožiu, linijų grakštumu. Džiaugėmės pabuvoję tokiame jaukiame ir gražiame, turtingos praeities mieste. Toliau tęsiama kelionė Belgijos link. Naktis praleidžiama Briuselio viešbutyje, o iš ryto apsirengę gražiais rūbais įžengiame į Europos Parlamento būstinę Briuselyje. Mūsų laukia susitikimas su Europos parlamentaru Z. Balčyčiu. Susipažinome su Europos Parlamento darbu, buvo kalbėta apie įvairias Europos problemas, uždavėme daug klausimų dėl dabartinės ir ateities situacijos Europoje ir Lietuvoje. Vis dėl to neapsakomas jausmas - būti Europos Parlamente! Jautėmės pakiliai. Manau, kad visi kelionės dalyviai prisimins šią nuostabią kelionę! Toliau mūsų laukia pažintis su miestu - Belgijos ir Europos Sąjungos sostine, dar kitaip vadinama tikrąja Europos kultūros sostine (bus daugiau).
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/kelione-i-briuseli-ispudziai.d?id=44954429
Valstybinės kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose turi būti stiprinamas V. Zigmantienė
Ir vėl iškeliama sena problema. Kaip gyvena Lietuvoje ne lietuviai, kitais žodžiais tariant, tautinės mažumos - kaip jie jaučiasi Lietuvoje. Rašau savo išgyventas emocijas, kai ką iš savo gyvenimo patirties. Pati esu ne lietuvė. Pati gimiau Vilniuje, ir mano protėviai čia gyveno ne mažiau kaip 150 metų. Kažkada Vilnius buvo Lenkijos teritorija.
Kai buvau maža ir pati negalėjau spręsti, tėvai mane atidavė mokytis į rusų mokyklą. Pati prisimenu anų laikų propagandą apie tautinių mokyklų vertybes. Visi didžiavosi demokratija. Ne lietuviai - kad jie turi savo mokyklas: rusų, lenkų. Lietuviai didžiavosi savo geranoriškumu ir demokratiškumu. Iš tikrųjų, ar tai buvo gerai? Nes baigęs ne lietuviškąją mokyklą susiduri su problemomis įsidarbinti. Kaip dabar emigrantai jaučiasi, kai nežino kalbos? Savaime aišku - tobulas kalbos mokėjimas yra būtinas. Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonių. Lietuviai, lenkai, rusai, žydai, baltarusiai, romai ir t.t. Yra negera situacija dėl lenkų, romų. Bet ir seniau buvo problemų su romais. Kiek žinau, romai visada neturėjo normalių namų, tik vienetai gyveno padoriuose namuose. Čigones - būrėjas bijodavo į namus įsileisti. Dabar kitaip atrodo romų bendruomenė. Tikrai vyksta integracija į visuomenę. Vaikai eina į mokyklas, tik, deja, blogai mokosi ir meta mokyklas. Galima padėti vaikams, bet reikia sukurti specialią programą. Reikalingos ir normalios sąlygos gyventi. Nežiūrint biudžeto deficito, kažką reikia daryti. Mano tokia nuomonė: rimtai ta problema niekada nebuvo sprendžiama, nes į tos problemos sprendimą reikėtų investuoti labai daug pinigų. O rezultatų sulaukti galima tikrai negreitai. Ir, svarbiausiai, turi būti bendradarbiavimo principas, noras iš abiejų pusių pagerinti situaciją. Bet apie valstybines tautinių mažumų mokyklas. Nes ir dabar liko ta pati problema. Jeigu man leistų vaikystėje rinktis, į kurią mokyklą turėčiau eiti, būtų vienintelis atsakymas. Į lietuviškąją mokyklą. Tiktai!!! Kodėl? Juk aš gyvenu ir dirbu Lietuvoje, man reikia bendrauti taisyklinga lietuvių kalba. Aš turiu rašyti be klaidų. Visi žinome, kad lietuvių kalba yra be galo sudėtinga. Lietuvių kalba priklauso dar senovinei kalbų grupei. Yra daugybė niuansų, kur savarankiškai arba su mažų valandų skaičiumi nelietuviškose mokyklose jūs neišmoksite lietuvių kalbos! Tai aš sakau iš patirties! Kiek aš vargau, besimokydama lietuvių kalbos pati, nes rusų mokykloje tobulai neišmokau. Kiek įvairių tekstų puslapių buvo perrašyta tam, kad atsirastų automatinis mąstymas. Ir vis vien liko nežymus akcentas! Dar turiu pridurti, kad dėl netobulai išmoktos lietuvių kalbos, jaunystėje praradau galimybių dirbti įdomesnį darbą. Tik teisingai mane supraskit! Mane priimtų, netgi siūlė labai gerą darbą, bet dėl lietuvių kalbos aš nebuvau tikra, ar nedarysiu klaidų. Atsirado kompleksų, nepasitikėjimas. Taigi, brangieji tėveliai, neužtrenkite savo vaikams durų prieš jų ateitį. O kas dabar darosi Lietuvoje? Sukurtas Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas. Vyriausybės rašomos ataskaitos... Ir vis negerai! Daugiausiai triukšmaujama dėl lenkų teisių pažeidimo. Dalinai - dėl lenkų mokyklų programų. Vyksta ginčai dėl lietuvių kalbos pamokų, nes jų yra mažiau nei lietuvių mokyklose. Reikia ar nereikia įvesti kažkokios disciplinos mokymą lietuvių kalba? Vyksta diskusijos be rezultatų. Dabar, panašu, bus vienodinamos lietuvių kalbos ugdymo programos skirtingų kalbų mokyklose. Ir tai yra gerai! Juk kaip yra? Mes gyvename Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta. Turi būti valstybinė kalba! Turi būti valstybingumas! Turi būti pagarba žmogui visose mūsų gyvenimo sferose. Žmonės turi išmokti gražiai gyventi. Tam reikalinga pagarba ir meilė kitiems. Mūsų išrinktieji į visus potvarkius ir įstatymus turi įdėti daug širdies ir geranoriškumo. Mano patirtis sako: jei yra labai sudėtinga problema - pažiūrėk į ją iš toliau. Kad būtų paprasčiau. Ir mano tokia nuomonė, kad reikalingas dialogas dėl mokyklų nepažeidžiant valstybingumo bei Konstitucijos. Viską - nuosekliai gvildenti ir vykdyti. Kol kas yra pilnas chaosas. Turėtų būti teisiškai sukurta teisinga ir tobula sistema. Jei bus silpnų vietų - atsiras kur prikibti. O čia jau Vyriausybės ir teisėtvarkos pareiga viską teisingai sudėlioti. To mes visi turime siekti.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nuomone-valstybines-kalbos-mokymas-tautiniu-mazumu-mokyklose-turi-buti-stiprinamas.d?id=42302397
Ir vėl iškeliama sena problema. Kaip gyvena Lietuvoje ne lietuviai, kitais žodžiais tariant, tautinės mažumos - kaip jie jaučiasi Lietuvoje. Rašau savo išgyventas emocijas, kai ką iš savo gyvenimo patirties. Pati esu ne lietuvė. Pati gimiau Vilniuje, ir mano protėviai čia gyveno ne mažiau kaip 150 metų. Kažkada Vilnius buvo Lenkijos teritorija.
Kai buvau maža ir pati negalėjau spręsti, tėvai mane atidavė mokytis į rusų mokyklą. Pati prisimenu anų laikų propagandą apie tautinių mokyklų vertybes. Visi didžiavosi demokratija. Ne lietuviai - kad jie turi savo mokyklas: rusų, lenkų. Lietuviai didžiavosi savo geranoriškumu ir demokratiškumu. Iš tikrųjų, ar tai buvo gerai? Nes baigęs ne lietuviškąją mokyklą susiduri su problemomis įsidarbinti. Kaip dabar emigrantai jaučiasi, kai nežino kalbos? Savaime aišku - tobulas kalbos mokėjimas yra būtinas. Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonių. Lietuviai, lenkai, rusai, žydai, baltarusiai, romai ir t.t. Yra negera situacija dėl lenkų, romų. Bet ir seniau buvo problemų su romais. Kiek žinau, romai visada neturėjo normalių namų, tik vienetai gyveno padoriuose namuose. Čigones - būrėjas bijodavo į namus įsileisti. Dabar kitaip atrodo romų bendruomenė. Tikrai vyksta integracija į visuomenę. Vaikai eina į mokyklas, tik, deja, blogai mokosi ir meta mokyklas. Galima padėti vaikams, bet reikia sukurti specialią programą. Reikalingos ir normalios sąlygos gyventi. Nežiūrint biudžeto deficito, kažką reikia daryti. Mano tokia nuomonė: rimtai ta problema niekada nebuvo sprendžiama, nes į tos problemos sprendimą reikėtų investuoti labai daug pinigų. O rezultatų sulaukti galima tikrai negreitai. Ir, svarbiausiai, turi būti bendradarbiavimo principas, noras iš abiejų pusių pagerinti situaciją. Bet apie valstybines tautinių mažumų mokyklas. Nes ir dabar liko ta pati problema. Jeigu man leistų vaikystėje rinktis, į kurią mokyklą turėčiau eiti, būtų vienintelis atsakymas. Į lietuviškąją mokyklą. Tiktai!!! Kodėl? Juk aš gyvenu ir dirbu Lietuvoje, man reikia bendrauti taisyklinga lietuvių kalba. Aš turiu rašyti be klaidų. Visi žinome, kad lietuvių kalba yra be galo sudėtinga. Lietuvių kalba priklauso dar senovinei kalbų grupei. Yra daugybė niuansų, kur savarankiškai arba su mažų valandų skaičiumi nelietuviškose mokyklose jūs neišmoksite lietuvių kalbos! Tai aš sakau iš patirties! Kiek aš vargau, besimokydama lietuvių kalbos pati, nes rusų mokykloje tobulai neišmokau. Kiek įvairių tekstų puslapių buvo perrašyta tam, kad atsirastų automatinis mąstymas. Ir vis vien liko nežymus akcentas! Dar turiu pridurti, kad dėl netobulai išmoktos lietuvių kalbos, jaunystėje praradau galimybių dirbti įdomesnį darbą. Tik teisingai mane supraskit! Mane priimtų, netgi siūlė labai gerą darbą, bet dėl lietuvių kalbos aš nebuvau tikra, ar nedarysiu klaidų. Atsirado kompleksų, nepasitikėjimas. Taigi, brangieji tėveliai, neužtrenkite savo vaikams durų prieš jų ateitį. O kas dabar darosi Lietuvoje? Sukurtas Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas. Vyriausybės rašomos ataskaitos... Ir vis negerai! Daugiausiai triukšmaujama dėl lenkų teisių pažeidimo. Dalinai - dėl lenkų mokyklų programų. Vyksta ginčai dėl lietuvių kalbos pamokų, nes jų yra mažiau nei lietuvių mokyklose. Reikia ar nereikia įvesti kažkokios disciplinos mokymą lietuvių kalba? Vyksta diskusijos be rezultatų. Dabar, panašu, bus vienodinamos lietuvių kalbos ugdymo programos skirtingų kalbų mokyklose. Ir tai yra gerai! Juk kaip yra? Mes gyvename Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta. Turi būti valstybinė kalba! Turi būti valstybingumas! Turi būti pagarba žmogui visose mūsų gyvenimo sferose. Žmonės turi išmokti gražiai gyventi. Tam reikalinga pagarba ir meilė kitiems. Mūsų išrinktieji į visus potvarkius ir įstatymus turi įdėti daug širdies ir geranoriškumo. Mano patirtis sako: jei yra labai sudėtinga problema - pažiūrėk į ją iš toliau. Kad būtų paprasčiau. Ir mano tokia nuomonė, kad reikalingas dialogas dėl mokyklų nepažeidžiant valstybingumo bei Konstitucijos. Viską - nuosekliai gvildenti ir vykdyti. Kol kas yra pilnas chaosas. Turėtų būti teisiškai sukurta teisinga ir tobula sistema. Jei bus silpnų vietų - atsiras kur prikibti. O čia jau Vyriausybės ir teisėtvarkos pareiga viską teisingai sudėlioti. To mes visi turime siekti.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nuomone-valstybines-kalbos-mokymas-tautiniu-mazumu-mokyklose-turi-buti-stiprinamas.d?id=42302397
Mėgstamiausios knygos recenzija. Emile Zola „Moterų laimė“ V. Zigmantienė
Geriausios knygos komentaras? Kad daug yra gerų knygų! Kartais apsiverki skaitydamas poeziją, kartais vidiniai impulsai reikalauja prozos.
Neseniai knygyne nusipirkau Emile Zola „Moterų laimę“. E. Zola kūrinius skaičiau labai seniai, net neprisimenu prieš kiek metų. Žinojau, kad bus gera knyga. Bet pradėjus skaityti, lyg iš naujo atradau Didžiulį Talentą. Galvoju, kodėl Johno Irvino toks populiarus? Taigi čia taikliau, tiksliau viskas aprašyta. Ir, svarbiausiai, nėra to jausmo, kad aprašomi kažkokie seniai buvę įvykiai. Viskas šiuolaikiškai. Jei trumpai, tai aprašoma merginos, atvažiavusios į Paryžių su savo dviem mažesniais broliais pas dėdę prisiglausti, nes liko našlaičiais - istorija. Praktiško, šviesaus proto mergina supranta to laikmečio pulsą, supranta kovos dėl išlikimo taisykles. Nepraranda galvos, blaivaus mąstymo ir ryžto. Ir kaip sunku sąžiningai eiti gyvenimo keliu! Bet išlieka nenugalėtas sąžiningumas, dvasios tvirtybė. Šį knyga turi neapsakomai daug psichologinių pamokymų, neįkyriai parodo žmogui, kokiam reikia būti. Na, jei būtų čia Johnas Irvinas - būtų istorija pratęsta ir pabaiga būtų po 500 puslapių. Nesuprantu, kodėl dabar neskaitomas Emile Zola! Minties tikslumas, lengvumas, taiklumas - tas man labai patiko! Ir gėda pasidarė, kad visų jo knygų nesu perskaičiusi. Pripažinkim, kad yra „madingų“ knygų. Kai kas cituojama, kaip, pvz. „visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni“ iš Džordžo Orvelo (George Orwell) „Gyvulių ūkio“. O kas nežino Johno Irvino romanų veikėjų? Netgi knygų pavadinimai perfrazuojami ir įpinami į kitą kontekstą. Vaikams, ir ne tik jiems, įdomios Hario Poterio istorijos. Beje, puikios knygos! Taiklių pastebėjimų apstu! Žmogaus elgesio, vaikų - paauglių psichologijos supratimas. Jau nekalbu apie fantastiškiausią turinį! Kadangi rašau apie knygas, noriu pasakyti, kad kažkada paliko didžiausią įspūdį J. Požėros romanas „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Mielai dar perskaityčiau! Bet nuo 1987 metų neišleista nei karto, jei neklystu. Kodėl? Niekur negausite! Bet čia nenoriu kalbėti apie kitas knygas, tik noriu pasakyti, kad skaitykime ir „madingas“ knygas, bet neapvokime savęs. Leiskite sau atverti (kai kam prisiminti) ir Emilio Zola pasaulį. Patikėkite, būsite vidumi turtingesni.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/megstamiausios-knygos-recenzija-emile-zola-moteru-laime.d?id=42193923
Geriausios knygos komentaras? Kad daug yra gerų knygų! Kartais apsiverki skaitydamas poeziją, kartais vidiniai impulsai reikalauja prozos.
Neseniai knygyne nusipirkau Emile Zola „Moterų laimę“. E. Zola kūrinius skaičiau labai seniai, net neprisimenu prieš kiek metų. Žinojau, kad bus gera knyga. Bet pradėjus skaityti, lyg iš naujo atradau Didžiulį Talentą. Galvoju, kodėl Johno Irvino toks populiarus? Taigi čia taikliau, tiksliau viskas aprašyta. Ir, svarbiausiai, nėra to jausmo, kad aprašomi kažkokie seniai buvę įvykiai. Viskas šiuolaikiškai. Jei trumpai, tai aprašoma merginos, atvažiavusios į Paryžių su savo dviem mažesniais broliais pas dėdę prisiglausti, nes liko našlaičiais - istorija. Praktiško, šviesaus proto mergina supranta to laikmečio pulsą, supranta kovos dėl išlikimo taisykles. Nepraranda galvos, blaivaus mąstymo ir ryžto. Ir kaip sunku sąžiningai eiti gyvenimo keliu! Bet išlieka nenugalėtas sąžiningumas, dvasios tvirtybė. Šį knyga turi neapsakomai daug psichologinių pamokymų, neįkyriai parodo žmogui, kokiam reikia būti. Na, jei būtų čia Johnas Irvinas - būtų istorija pratęsta ir pabaiga būtų po 500 puslapių. Nesuprantu, kodėl dabar neskaitomas Emile Zola! Minties tikslumas, lengvumas, taiklumas - tas man labai patiko! Ir gėda pasidarė, kad visų jo knygų nesu perskaičiusi. Pripažinkim, kad yra „madingų“ knygų. Kai kas cituojama, kaip, pvz. „visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni“ iš Džordžo Orvelo (George Orwell) „Gyvulių ūkio“. O kas nežino Johno Irvino romanų veikėjų? Netgi knygų pavadinimai perfrazuojami ir įpinami į kitą kontekstą. Vaikams, ir ne tik jiems, įdomios Hario Poterio istorijos. Beje, puikios knygos! Taiklių pastebėjimų apstu! Žmogaus elgesio, vaikų - paauglių psichologijos supratimas. Jau nekalbu apie fantastiškiausią turinį! Kadangi rašau apie knygas, noriu pasakyti, kad kažkada paliko didžiausią įspūdį J. Požėros romanas „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Mielai dar perskaityčiau! Bet nuo 1987 metų neišleista nei karto, jei neklystu. Kodėl? Niekur negausite! Bet čia nenoriu kalbėti apie kitas knygas, tik noriu pasakyti, kad skaitykime ir „madingas“ knygas, bet neapvokime savęs. Leiskite sau atverti (kai kam prisiminti) ir Emilio Zola pasaulį. Patikėkite, būsite vidumi turtingesni.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/megstamiausios-knygos-recenzija-emile-zola-moteru-laime.d?id=42193923
Nemokamos kavos akcija ir pensininkų bėdos
V.Zigmantienė
Vėl Vilniuje atnaujinta akcija „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ pensininkams. Akcija vyksta nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. sausio 8 d. ir tai Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko nuopelnas. Tik dabar akcijos pavadinimas yra: „Iki pasimatymo, mieli senjorai“. Daugiau nei dešimtyje Vilniaus kavinių bei restoranų, pažymėtų specialiai akcijai skirtais ženklais, pateikę pensininko pažymėjimą, vyresni vilniečiai prie nemokamo kavos ar arbatos puodelio gali maloniai pabendrauti su draugais, pasidžiaugti aplinkos pakeitimu, pasilepinti gera nuotaika ir gražiu kavinukių interjeru, dizainu. „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ tradiciją 2001-aisiais pradėjo Vilniaus miesto savivaldybė. Kurį laiką šios akcijos nebuvo, bet veliau vėl apie ją prisiminta. Kvietė kavos puodelio pensininkus kavinės ir šių metų pavasarį, akcija sutapo su Velykomis. Ir tada sostinės senjorai buvo laukiami kiekvieną sekmadienį, nustatytu laiku, tam tikrą laikotarpį. Ar tai gerai? Gerai, nes yra galimybė ištrūkti iš savo 10 metrų kambario. Mačiau, kaip ištroškę kažko gražaus, pensininkai skuba iš vienos kavinukės į kitą. Pagal sąrašą. Gal tikisi kitoje kavinukėje daugiau draugų pamatyti? Ką sako patys pensininkai: „...vaišina kava - puiku. Džiaugiuosi ir dėkoju“, „išsidabinsiu ir ateisiu. Sutiksiu senus pažįstamus, padiskutuosim, politiką aptarsim“, „...pasižmonėsim! Kiek galima sėdėti namie ar kieme ant suoliuko!“ Bet yra ir negerų dalykų. Imkime nors ir tą, kad daug pensininkų ir nesuspėja sužinoti apie akciją, o ji jau yra pasibaigusi. Nepakankamai informuojami žmonės. Kas blogai? Blogai, kad tokia vienetinė akcija tarp daugybės neigiamų faktorių ištirpsta. Ištirpsta tarp kainų, mokesčių, ligų, vaistų, beveik kiekvienam pensininkui - dantų protezavimo neįkandamų paslaugų ir dar daug visokių panašių sudėtingo nelinksmo gyvenimo problemų. Pensininkams, ar kitaip - senjorams, - jei norima apie juos pagarbiai kalbėti, daugiau reikia. Trūksta ir kitokio pobūdžio renginių, kitokios veiklos. Kodėl senjorams Kaune ir Klaipėdoje yra universitetinių studijų? Įvairių nemokamų kursų? Senyvo amžiaus žmonės nori intelektualinės veiklos, tuomet atranda savyje dar daug energijos. Tikrai norėtųsi daugiau nei nemokama kava kartais. Kai žmogus visą gyvenimą skubėjo dirbti, auginti vaikus, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, - išėjus į pensiją ir dauguma atvejų paprašius užleisti darbo vietą jauniems, - pagyvenęs žmogus atsiduria tarsi vakuume. Visas gyvenimas apsiverčia. Kas buvo svarbu - to jau nėra, o atsiranda daug su amžiumi susijusių didesnių ar mažesnių problemų. O blogiausia yra tai, kad bet kokiai progai pasitaikius pensininkams tenka atkentėti dėl minimalaus Lietuvos gyventojų atlyginimo, dėl mažų pajamų šeimoms su vaikais. Lyg pensininkai būtų kalti, kad valstybė netinkamai panaudoja taupymą, ir dažnai nukenčia patys silpniausieji. Spaudoje lyg tyčia gali būti paminėta, kad tarp „Snoro“ indėlininkų - daug pensininkų. Ir jau klijuojama turtuolio etiketę visiems pensininkams! O pasidomėjus paaiškėja, kad tas vargšas pensininkas neturi už ką nusipirkti maisto, nes pensijos pinigėlius pasiima iš bankomatų. Nereikia apkartinti pensininkams gyvenimo, kurio nelabai daug jiems ir liko. Galima galvoti, kad lyg tyčia supriešinamos mažus vaikus turinčios šeimos su pensininkais. Noriu pasakyti, išrėkti: pensininkai nekalti dėl mažų atlyginimų; nekalti, kad vaikus sunku auginti; nekalti dėl mažėjančių motinystės išmokų; nekalti kad sunkus gyvenimas. Nežiūrint kai kurių teigiamų veiksmų gyvenimo kokybei pagerinti, senjorams mažai ir daroma. Kodėl pensininkai - senjorai negalėtų dėmesio sulaukti šiek tiek kitaip? Yra žinoma, kad Slovakijoje pensininkai turi teisę nueiti į klasikinės muzikos koncertus nemokamai. Įvairios parodos pensininkams taip pat yra nemokamos. Jaučiamas rūpestis, pagarba. Jeigu tą praktiką panaudoti ir Lietuvoje? Tais žodžiais ir norėčiau baigti straipsnį: nepagailėkime mūsų senoliams pagarbos ir rūpesčio. Suraskime daugiau meilės, rūpesčio ir džiaugsmo gyvenime!
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nemokamos-kavos-akcija-ir-pensininku-bedos.d?id=53015259
V.Zigmantienė
Vėl Vilniuje atnaujinta akcija „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ pensininkams. Akcija vyksta nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. sausio 8 d. ir tai Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko nuopelnas. Tik dabar akcijos pavadinimas yra: „Iki pasimatymo, mieli senjorai“. Daugiau nei dešimtyje Vilniaus kavinių bei restoranų, pažymėtų specialiai akcijai skirtais ženklais, pateikę pensininko pažymėjimą, vyresni vilniečiai prie nemokamo kavos ar arbatos puodelio gali maloniai pabendrauti su draugais, pasidžiaugti aplinkos pakeitimu, pasilepinti gera nuotaika ir gražiu kavinukių interjeru, dizainu. „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ tradiciją 2001-aisiais pradėjo Vilniaus miesto savivaldybė. Kurį laiką šios akcijos nebuvo, bet veliau vėl apie ją prisiminta. Kvietė kavos puodelio pensininkus kavinės ir šių metų pavasarį, akcija sutapo su Velykomis. Ir tada sostinės senjorai buvo laukiami kiekvieną sekmadienį, nustatytu laiku, tam tikrą laikotarpį. Ar tai gerai? Gerai, nes yra galimybė ištrūkti iš savo 10 metrų kambario. Mačiau, kaip ištroškę kažko gražaus, pensininkai skuba iš vienos kavinukės į kitą. Pagal sąrašą. Gal tikisi kitoje kavinukėje daugiau draugų pamatyti? Ką sako patys pensininkai: „...vaišina kava - puiku. Džiaugiuosi ir dėkoju“, „išsidabinsiu ir ateisiu. Sutiksiu senus pažįstamus, padiskutuosim, politiką aptarsim“, „...pasižmonėsim! Kiek galima sėdėti namie ar kieme ant suoliuko!“ Bet yra ir negerų dalykų. Imkime nors ir tą, kad daug pensininkų ir nesuspėja sužinoti apie akciją, o ji jau yra pasibaigusi. Nepakankamai informuojami žmonės. Kas blogai? Blogai, kad tokia vienetinė akcija tarp daugybės neigiamų faktorių ištirpsta. Ištirpsta tarp kainų, mokesčių, ligų, vaistų, beveik kiekvienam pensininkui - dantų protezavimo neįkandamų paslaugų ir dar daug visokių panašių sudėtingo nelinksmo gyvenimo problemų. Pensininkams, ar kitaip - senjorams, - jei norima apie juos pagarbiai kalbėti, daugiau reikia. Trūksta ir kitokio pobūdžio renginių, kitokios veiklos. Kodėl senjorams Kaune ir Klaipėdoje yra universitetinių studijų? Įvairių nemokamų kursų? Senyvo amžiaus žmonės nori intelektualinės veiklos, tuomet atranda savyje dar daug energijos. Tikrai norėtųsi daugiau nei nemokama kava kartais. Kai žmogus visą gyvenimą skubėjo dirbti, auginti vaikus, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, - išėjus į pensiją ir dauguma atvejų paprašius užleisti darbo vietą jauniems, - pagyvenęs žmogus atsiduria tarsi vakuume. Visas gyvenimas apsiverčia. Kas buvo svarbu - to jau nėra, o atsiranda daug su amžiumi susijusių didesnių ar mažesnių problemų. O blogiausia yra tai, kad bet kokiai progai pasitaikius pensininkams tenka atkentėti dėl minimalaus Lietuvos gyventojų atlyginimo, dėl mažų pajamų šeimoms su vaikais. Lyg pensininkai būtų kalti, kad valstybė netinkamai panaudoja taupymą, ir dažnai nukenčia patys silpniausieji. Spaudoje lyg tyčia gali būti paminėta, kad tarp „Snoro“ indėlininkų - daug pensininkų. Ir jau klijuojama turtuolio etiketę visiems pensininkams! O pasidomėjus paaiškėja, kad tas vargšas pensininkas neturi už ką nusipirkti maisto, nes pensijos pinigėlius pasiima iš bankomatų. Nereikia apkartinti pensininkams gyvenimo, kurio nelabai daug jiems ir liko. Galima galvoti, kad lyg tyčia supriešinamos mažus vaikus turinčios šeimos su pensininkais. Noriu pasakyti, išrėkti: pensininkai nekalti dėl mažų atlyginimų; nekalti, kad vaikus sunku auginti; nekalti dėl mažėjančių motinystės išmokų; nekalti kad sunkus gyvenimas. Nežiūrint kai kurių teigiamų veiksmų gyvenimo kokybei pagerinti, senjorams mažai ir daroma. Kodėl pensininkai - senjorai negalėtų dėmesio sulaukti šiek tiek kitaip? Yra žinoma, kad Slovakijoje pensininkai turi teisę nueiti į klasikinės muzikos koncertus nemokamai. Įvairios parodos pensininkams taip pat yra nemokamos. Jaučiamas rūpestis, pagarba. Jeigu tą praktiką panaudoti ir Lietuvoje? Tais žodžiais ir norėčiau baigti straipsnį: nepagailėkime mūsų senoliams pagarbos ir rūpesčio. Suraskime daugiau meilės, rūpesčio ir džiaugsmo gyvenime!
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/nemokamos-kavos-akcija-ir-pensininku-bedos.d?id=53015259
Kaip Lietuvoje prasidėjo 2013-ieji?
V.Zigmantienė
Pralėkė Vilniaus senamiesčio gatvėmis spalvingas Kalėdų traukinukas. Nesuspėjau netgi įsižiūrėti gerai į šį nuostabų lyg žaislinį traukinuką. Taip pat greitai, kaip ir traukinukas, pralėkė ir 2012 metai. Simboliškai nuskambėjo J. Haidno „Atsisveikinimo“ simfonija Šv. Jonų bažnyčioje, reiškianti seno gyvenimo pabaigą. Paprastai metų pabaigoje susumuojami seni rezultatai. Ir linkime vieni kitiems Laimės, Džiaugsmo, Sveikatos ir turtingo bei sėkmingo Gero gyvenimo. Ką turime šių, 2013 metų, pradžioje? Valdžioje - rietenos. Vis ieškomas svarbiausias autoritetas. Ieškomi kaltieji. Dalia Grybauskaitė tvirtai, su šypsena atlaikė visas politines atakas. Gal ir mes, paprastieji žmonės, irgi tvirčiau kibsime į gyvenimą? Reikia nusiteikti ramiai gyventi, šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Kurį turime tik vieną! Visi kažko ieško. Metų pabaigoje vyko grandioziniai kalėdiniai išpardavimai. Žmonės ieškojo dovanų. Raudonų „Keleivių kontrolės“ mikriukų kontrolieriai aktyviai ieškojo ir tebeieško zuikių. O keleiviai vargsta su dažnokai šlubuojančia „Vilniečio kortele“. Emigrantų motinų širdis verkia, nes vėl lieka kuriam laikui be vaikų. Po Kalėdų emigrantai grįžta prie savo darbo, į savo naujus namus svetimoj šaly. Daugiabučių gyventojai toliau pykstasi dėl šildymo. Daugiabučio namo viduryje šiltai gyvenantys piliečiai panaudoja visą savo kalbos stiprybę bei gražbylystę prieš šąlančius savo kaimynus, reikalaudami lygiuotis į juos, gyvenančius šiltai. Gudragalviai „nelegalai“ patenkinti trina rankas, kikendami iš smagumo: pridėjo sau šildymo prietaisų tiek, kad net reikalauti šildymo mažinimo galima. Nuotaikos praskaidrinimui Vilniuje, sekmadieniais, Kalėdų šventėms, pensininkai buvo vaišinami nemokama kavute ir aptarinėjo praėjusius metus. O praėjusieji metai išties buvo turtingi atradimais! Miela Rūta Meilutytė pakerėjo ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Su meile dabar ją vadina „auksine žuvele“. Juk ji – geriausia olimpinių komisijų išrinktoji 2012 m. jauniausioji sportininkė! Iki dabar nenurimsta ginčai dėl Andriaus Pojavio labai originalios dainos ir atlikimo. Svarstoma, ar galima tikėtis pasisekimo ateinančioje Eurovizijoje. Gruodžio pabaigoje atsilaikėm prieš pasaulio pabaigą! Kai kas buvo sukaupęs maisto atsargų pasaulio pabaigai, kai kas - alkoholio. Dauguma žmonių šmaikštavo šia proga. Naujas metų ciklas – daug vilčių, nauji vėjai ir pokyčiai. Visiems reikia tikėtis gero – ir viskas bus gerai.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/kaip-lietuvoje-prasidejo-2013-ieji.d?id=60377213
V.Zigmantienė
Pralėkė Vilniaus senamiesčio gatvėmis spalvingas Kalėdų traukinukas. Nesuspėjau netgi įsižiūrėti gerai į šį nuostabų lyg žaislinį traukinuką. Taip pat greitai, kaip ir traukinukas, pralėkė ir 2012 metai. Simboliškai nuskambėjo J. Haidno „Atsisveikinimo“ simfonija Šv. Jonų bažnyčioje, reiškianti seno gyvenimo pabaigą. Paprastai metų pabaigoje susumuojami seni rezultatai. Ir linkime vieni kitiems Laimės, Džiaugsmo, Sveikatos ir turtingo bei sėkmingo Gero gyvenimo. Ką turime šių, 2013 metų, pradžioje? Valdžioje - rietenos. Vis ieškomas svarbiausias autoritetas. Ieškomi kaltieji. Dalia Grybauskaitė tvirtai, su šypsena atlaikė visas politines atakas. Gal ir mes, paprastieji žmonės, irgi tvirčiau kibsime į gyvenimą? Reikia nusiteikti ramiai gyventi, šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Kurį turime tik vieną! Visi kažko ieško. Metų pabaigoje vyko grandioziniai kalėdiniai išpardavimai. Žmonės ieškojo dovanų. Raudonų „Keleivių kontrolės“ mikriukų kontrolieriai aktyviai ieškojo ir tebeieško zuikių. O keleiviai vargsta su dažnokai šlubuojančia „Vilniečio kortele“. Emigrantų motinų širdis verkia, nes vėl lieka kuriam laikui be vaikų. Po Kalėdų emigrantai grįžta prie savo darbo, į savo naujus namus svetimoj šaly. Daugiabučių gyventojai toliau pykstasi dėl šildymo. Daugiabučio namo viduryje šiltai gyvenantys piliečiai panaudoja visą savo kalbos stiprybę bei gražbylystę prieš šąlančius savo kaimynus, reikalaudami lygiuotis į juos, gyvenančius šiltai. Gudragalviai „nelegalai“ patenkinti trina rankas, kikendami iš smagumo: pridėjo sau šildymo prietaisų tiek, kad net reikalauti šildymo mažinimo galima. Nuotaikos praskaidrinimui Vilniuje, sekmadieniais, Kalėdų šventėms, pensininkai buvo vaišinami nemokama kavute ir aptarinėjo praėjusius metus. O praėjusieji metai išties buvo turtingi atradimais! Miela Rūta Meilutytė pakerėjo ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Su meile dabar ją vadina „auksine žuvele“. Juk ji – geriausia olimpinių komisijų išrinktoji 2012 m. jauniausioji sportininkė! Iki dabar nenurimsta ginčai dėl Andriaus Pojavio labai originalios dainos ir atlikimo. Svarstoma, ar galima tikėtis pasisekimo ateinančioje Eurovizijoje. Gruodžio pabaigoje atsilaikėm prieš pasaulio pabaigą! Kai kas buvo sukaupęs maisto atsargų pasaulio pabaigai, kai kas - alkoholio. Dauguma žmonių šmaikštavo šia proga. Naujas metų ciklas – daug vilčių, nauji vėjai ir pokyčiai. Visiems reikia tikėtis gero – ir viskas bus gerai.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/kaip-lietuvoje-prasidejo-2013-ieji.d?id=60377213
Prieš gerą dešimtmetį parašiau keletą straipsnių: "Harmonijos istorinis aspektas", "Funkcionalumo evoliucija", "Skirtingos harmonijos pusės",
"F. Mendelsono Dainų be žodžių stiliaus ir formos bruožai" bei dar keletą.
Pagalvojau, kad straipsniai galėtų būti naudingi muzikos specialybių studentams, o gal net ir dėstytojams, tad norėčiau jais pasidalinti.
Įspūdžiai iš spektaklio „Kapinių klubas“: ilgai jį prisiminsiu V.Zigmantienė 2013 m. sausio 12 d.
Valstybinis jaunimo teatras kvietė į spektaklį „Kapinių klubas“. Jau penktus metus rodomas šis spektaklis, ir kiekvieną kartą - su didžiausiu pasisekimu. Taip buvo ir sausio 12 d. šeštadienio vakarą. Salė buvo pilna.
Trys pagyvenusios draugės našlės beveik visą savo likusį gyvenimą skiria mirusių vyrų kapų priežiūrai. Vienai iš jų - tai iš tiesų gyvenimo prasmė. Kitai – būtinybė, pareiga ir netrukdo svajoti apie kitas gyvenimo galimybes. O viena našlė dar iki dabar negali susitaikyti su neteisybe: ji mylėjo, o jis - nebuvo ištikimas. Ir tarp priderančio našlės gedulo vis prasiveržia prieštaraujančios mirčiai naujų pažinčių ieškojimų kalbos. Bet visos - draugiškai gedi, draugiškai apkalbinėja kaimynes, našles, našlius, aptarinėja orą... Iki ašarų galima juoktis iš jų kalbų, pastabų, iš jų elgesio. Bet tas juokas toks trapus...Žiūrėk, juokingai šneka, bet situacijoje matome tų pasenusių moterų bejėgiškumą. Ir jau nebesinori juoktis iš jų. Kulminacija ir posūkis į dramatizmą įvyksta per pasiruošimą dar vienos našlės vestuvėms. Ir čia herojės imasi ir intrigų, ir paslapčių. Vardan ko? Tiesiog...Taip moterys kartais elgiasi - ar dėl noro pirmauti, ar dėl noro neprarasti savo „trijulės“ draugių? Nelogiška, bet taip moteriška... Sugraudina jau šį kartą nebejuokingas, stipresnis už moteris „amžino moteriškumo“ siekimas. Pasipuošti, patikti, surasti gyvenimo draugą. Ar tai juokinga? Bet juk tai taip suprantama! Režisierius meistriškai veda liniją iki kulminacijos. Tai trijų draugių scena. Skamba juokas, ištraukiami iš rankinių vestuviniai skanėstai, dar tebetęsiama šventė. Dar šokama, diskutuojama. Bet neilgai. Išaiškėja paslaptis, skaudžiai trumpam apsinuogina sielos. Kas bus toliau? Ogi nieko. Draugės privalo prisipažinti ir atleisti. Kulminacijos įtampai didinti režisierius įpina daug priemonių. Šokio muzika forte - fortissimo garsumu, viskas vyksta greitai, kryptingai, gyvenimiškai ryškiai. Kapų migla - praeityje. Dabar – gyvenimas! Bet aistros aprimsta, ir toliau rutuliojasi kasdienis gyvenimas su savo ramia išmintimi, ritmu. Ir... Po triukšmingų įspūdžių iš vestuvių - povestuvinės pagirios; senatviški maži žingsneliai; susikūprinusios nugaros; drebančios rankos; judesiai, parodantys silpnumą...Kas toliau? Mirtis. Dar viena išėjo. Ir jau žiūrovai sėdi rimti, kai kas sunkiai tramdydami ašaras. O gyvenimas tęsiasi. Dar viena senukų pora atrado vienas kitą, kai kam lieka tik kapų priežiūra ir prisiminimai, prisiminimai... Šį įsimintiną spektaklį režisavo Algirdas Latėnas pagal Ivan Menchell kūrinį. Rašytojas Ivan Menchell yra žinomas šiuolaikinis amerikiečių holivudinis scenaristas. Šis veikalas „Kapinių klubas“ išgarsėjo po to paties pavadinimo filmo pasirodymo. Pagrindinius trijų našlių vaidmenis atlieka aktorės Eglė Gabrėnaitė, Nijolė Narmontaitė ir Elvyra Piškinaitė. Dar iš to paties „kapinių klubo“ matome mažiau reikšmingus našlius, kuriuos vaidina Jaunimo teatro aktoriai Kristina Andrejauskaitė ir Vytautas Taukinaitis. Dar reikėtų paminėti keletą pavardžių. Kompozitorius - Faustas Latėnas; scenografas - Gintaras Markevičius; kostiumai - Sandros Straukaitės; choreografija - Jurijaus Smorigino. Jie taip pat prisidėjo prie bendro puikaus spektaklio rezultato. Spektaklyje daug gero humoro, tikslių žmogaus elgesio pastebėjimų, psichologinių niuansų. Puikus spektaklis! Nuostabūs aktoriai, režisierius, visas kolektyvas! Ilgai prisiminsiu šį spektaklį.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/ispudziai-is-spektaklio-kapiniu-klubas-ilgai-ji-prisiminsiu.d?id=60432367
Valstybinis jaunimo teatras kvietė į spektaklį „Kapinių klubas“. Jau penktus metus rodomas šis spektaklis, ir kiekvieną kartą - su didžiausiu pasisekimu. Taip buvo ir sausio 12 d. šeštadienio vakarą. Salė buvo pilna.
Trys pagyvenusios draugės našlės beveik visą savo likusį gyvenimą skiria mirusių vyrų kapų priežiūrai. Vienai iš jų - tai iš tiesų gyvenimo prasmė. Kitai – būtinybė, pareiga ir netrukdo svajoti apie kitas gyvenimo galimybes. O viena našlė dar iki dabar negali susitaikyti su neteisybe: ji mylėjo, o jis - nebuvo ištikimas. Ir tarp priderančio našlės gedulo vis prasiveržia prieštaraujančios mirčiai naujų pažinčių ieškojimų kalbos. Bet visos - draugiškai gedi, draugiškai apkalbinėja kaimynes, našles, našlius, aptarinėja orą... Iki ašarų galima juoktis iš jų kalbų, pastabų, iš jų elgesio. Bet tas juokas toks trapus...Žiūrėk, juokingai šneka, bet situacijoje matome tų pasenusių moterų bejėgiškumą. Ir jau nebesinori juoktis iš jų. Kulminacija ir posūkis į dramatizmą įvyksta per pasiruošimą dar vienos našlės vestuvėms. Ir čia herojės imasi ir intrigų, ir paslapčių. Vardan ko? Tiesiog...Taip moterys kartais elgiasi - ar dėl noro pirmauti, ar dėl noro neprarasti savo „trijulės“ draugių? Nelogiška, bet taip moteriška... Sugraudina jau šį kartą nebejuokingas, stipresnis už moteris „amžino moteriškumo“ siekimas. Pasipuošti, patikti, surasti gyvenimo draugą. Ar tai juokinga? Bet juk tai taip suprantama! Režisierius meistriškai veda liniją iki kulminacijos. Tai trijų draugių scena. Skamba juokas, ištraukiami iš rankinių vestuviniai skanėstai, dar tebetęsiama šventė. Dar šokama, diskutuojama. Bet neilgai. Išaiškėja paslaptis, skaudžiai trumpam apsinuogina sielos. Kas bus toliau? Ogi nieko. Draugės privalo prisipažinti ir atleisti. Kulminacijos įtampai didinti režisierius įpina daug priemonių. Šokio muzika forte - fortissimo garsumu, viskas vyksta greitai, kryptingai, gyvenimiškai ryškiai. Kapų migla - praeityje. Dabar – gyvenimas! Bet aistros aprimsta, ir toliau rutuliojasi kasdienis gyvenimas su savo ramia išmintimi, ritmu. Ir... Po triukšmingų įspūdžių iš vestuvių - povestuvinės pagirios; senatviški maži žingsneliai; susikūprinusios nugaros; drebančios rankos; judesiai, parodantys silpnumą...Kas toliau? Mirtis. Dar viena išėjo. Ir jau žiūrovai sėdi rimti, kai kas sunkiai tramdydami ašaras. O gyvenimas tęsiasi. Dar viena senukų pora atrado vienas kitą, kai kam lieka tik kapų priežiūra ir prisiminimai, prisiminimai... Šį įsimintiną spektaklį režisavo Algirdas Latėnas pagal Ivan Menchell kūrinį. Rašytojas Ivan Menchell yra žinomas šiuolaikinis amerikiečių holivudinis scenaristas. Šis veikalas „Kapinių klubas“ išgarsėjo po to paties pavadinimo filmo pasirodymo. Pagrindinius trijų našlių vaidmenis atlieka aktorės Eglė Gabrėnaitė, Nijolė Narmontaitė ir Elvyra Piškinaitė. Dar iš to paties „kapinių klubo“ matome mažiau reikšmingus našlius, kuriuos vaidina Jaunimo teatro aktoriai Kristina Andrejauskaitė ir Vytautas Taukinaitis. Dar reikėtų paminėti keletą pavardžių. Kompozitorius - Faustas Latėnas; scenografas - Gintaras Markevičius; kostiumai - Sandros Straukaitės; choreografija - Jurijaus Smorigino. Jie taip pat prisidėjo prie bendro puikaus spektaklio rezultato. Spektaklyje daug gero humoro, tikslių žmogaus elgesio pastebėjimų, psichologinių niuansų. Puikus spektaklis! Nuostabūs aktoriai, režisierius, visas kolektyvas! Ilgai prisiminsiu šį spektaklį.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/ispudziai-is-spektaklio-kapiniu-klubas-ilgai-ji-prisiminsiu.d?id=60432367
Muzika neturi sienų: įspūdžiai iš „Rido - 2013“ festivalio uždarymo V.Zigmantienė
Šių metų balandžio 16 d. folklorinės muzikos mylėtojai susirinko Mokslo akademijos Didžiojoje salėje į IV Tarptautinio liaudies instrumentinės muzikos festivalio „Rido - 2013“ uždarymą.
Vakaras buvo nepaprastai įdomus. Klausytojai galėjo išgirsti ne tik Lietuvoje pamėgtą liaudies kanklių, birbynių muziką, bet ir kitų šalių muziką.
Egzotiškai skambėjo nuostabusis Armėnijos dudukas. Kūrinius dudukui atliko Gagik Malkhayan - nusipelnęs Armėnijos respublikos artistas. Šis retas instrumentas pakerėjo visus savo tembro šiltumu. O duetu atliktas kūrinys su birbyne (Vytautas Kiminius) sulaukė karštų ovacijų. Nepaprastą meistriškumą parodė Baltarusijos cimbolininkė Aliona Voroncova. Nors ji yra dar tik muzikos akademijos IV kurso studentė, savo talentu pelnė keletą tarptautinių apdovanojimų. Buvo malonu ne tik pasiklausyti ukrainiečių liaudies muzikos, bet ir pasižiūrėti į nuostabaus grožio liaudies stilizuotus kostiumus, gėrėtis atlikėjų grožiu. Šis bandūrų trio yra pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų. Estijos kanelės atlikėja Kristi Miuhlihg parodė liaudies instrumento šiuolaikinio meno galimybes. O daugiausiai visus sužavėjo Lietuvos instrumentinės muzikos grupės „Subtilu-Z“ atliekami kūriniai. Drąsios fantazijos vaikinai! Šalia klasikinio akordeono skamba akustinis akordeonas, tenorine birbyne virtuoziškai groja L.Vaitkus, perkusininkas meistriškai įsilieja į ansamblį. Kaip vakaro kulminacija praskambėjo Piazzolos kūrinys. Tarp grupės sukauptų apdovanojimų yra ir laimėta pirmoji vieta Italijos konkurse, ir „Auksinis diskas“.
Koncertas parodė dideles liaudies muzikos galimybes: nuo paprastučių liaudies motyvų iki sudėtingų klasikinių bei šiuolaikinių kūrinių. Dar kartą klausytojai įsitikino, kad liaudies muzika neturi ribų, o pati muzika artima kiekvienai širdžiai.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/muzika-neturi-sienu-ispudziai-is-rido-2013-festivalio-uzdarymo.d?id=61173597
Šių metų balandžio 16 d. folklorinės muzikos mylėtojai susirinko Mokslo akademijos Didžiojoje salėje į IV Tarptautinio liaudies instrumentinės muzikos festivalio „Rido - 2013“ uždarymą.
Vakaras buvo nepaprastai įdomus. Klausytojai galėjo išgirsti ne tik Lietuvoje pamėgtą liaudies kanklių, birbynių muziką, bet ir kitų šalių muziką.
Egzotiškai skambėjo nuostabusis Armėnijos dudukas. Kūrinius dudukui atliko Gagik Malkhayan - nusipelnęs Armėnijos respublikos artistas. Šis retas instrumentas pakerėjo visus savo tembro šiltumu. O duetu atliktas kūrinys su birbyne (Vytautas Kiminius) sulaukė karštų ovacijų. Nepaprastą meistriškumą parodė Baltarusijos cimbolininkė Aliona Voroncova. Nors ji yra dar tik muzikos akademijos IV kurso studentė, savo talentu pelnė keletą tarptautinių apdovanojimų. Buvo malonu ne tik pasiklausyti ukrainiečių liaudies muzikos, bet ir pasižiūrėti į nuostabaus grožio liaudies stilizuotus kostiumus, gėrėtis atlikėjų grožiu. Šis bandūrų trio yra pelnęs daug tarptautinių apdovanojimų. Estijos kanelės atlikėja Kristi Miuhlihg parodė liaudies instrumento šiuolaikinio meno galimybes. O daugiausiai visus sužavėjo Lietuvos instrumentinės muzikos grupės „Subtilu-Z“ atliekami kūriniai. Drąsios fantazijos vaikinai! Šalia klasikinio akordeono skamba akustinis akordeonas, tenorine birbyne virtuoziškai groja L.Vaitkus, perkusininkas meistriškai įsilieja į ansamblį. Kaip vakaro kulminacija praskambėjo Piazzolos kūrinys. Tarp grupės sukauptų apdovanojimų yra ir laimėta pirmoji vieta Italijos konkurse, ir „Auksinis diskas“.
Koncertas parodė dideles liaudies muzikos galimybes: nuo paprastučių liaudies motyvų iki sudėtingų klasikinių bei šiuolaikinių kūrinių. Dar kartą klausytojai įsitikino, kad liaudies muzika neturi ribų, o pati muzika artima kiekvienai širdžiai.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/muzika-neturi-sienu-ispudziai-is-rido-2013-festivalio-uzdarymo.d?id=61173597
F. MENDELSONO “DAINŲ BE ŽODŽIŲ” stiliaus ir formos bruožai V. Zigmantienė 2001 m.
Visos Mendelsono “Dainų be žodžių” pjesės
patogios ir naudingos nagrinėjimui. Suprasti tekstą gali labai įvairaus
pajėgumo studentai, nes stiprios ciklo klasikinės tradicijos nulemia jo
prieinamumą. Konstrukcijų aiškumas, paprastumas, liaudiškumas – tai
pagrindiniai ciklo pjesių bruožai. Nenuostabu, kad vyraujančios formos visame
cikle – paprastosios. O įsisavinti paprastąsias formas – pirmas ir turbūt
svarbiausias etapas muzikos kūrinių analizės disciplinos įsisavinimui.
Mendelsonas
priskiriamas prie tų laimingų kompozitorių, kurių kūryba buvo įvertinta dar
jiems gyviems esant. Tai ir kūrybos dėka, bet dalinai ir dėl to, kad Mendelsono
vardas buvo plačiai žinomas ir kaip muzikos atlikėjo, propaguotojo, švietėjo ir
kaip nepaprastai taurios asmenybės.
“Dainos be žodžių” – populiarus
ciklas, kurio pjesėje Mendelsonas, kaip ir visada, yra nepriekaištingo stiliaus
pavyzdys. Įdomu, kad ciklo pjeses kompozitorius rašė įvairiais kūrybinio
įkvėpimo laikotarpiais. Šis ciklas tapo populiarus nuo pat pirmųjų pjesių
pasirodymo.
Pats Mendelsonas savo ciklą “Dainos
be žodžių” nelaikė ypatingai dideliu meniniu laimėjimu. 1893m jis rašo savo
muzikos leidėjui Zimrokui: “Aš neplanuoju daugiau išleisti tokio tipo kūrinių,
ką ir bekalbėtų hamburgiečiai. Jei tarp žemės ir dangaus pasirodys daug panašių
kūrinių, tai jokio džiaugsmo jie jau nebesuteiks. Kad dabar per daug jau
kuriama panašiai, ir manau, kad laikas orientuotis kitaip”. Nepaisant šių
žodžių, Mendelsonas visgi nuolat sugrįždavo prie jam mielų “Dainų be žodžių”,
sukurdamas vis naujas pjeses. Kaip jis pats sakydavo, tos pjesės turėtų būti
atliekamos namuose, reiškia, skirtos namų muzikavimui.
Prieš pradėdama rašyti apie ciklą,
norėčiau pastebėti, kad kompozitorius giliai, subtiliai jaučia ir supranta
gamtą. Įdomius kraštovaizdžių aprašymus perskaitome jo laiškuose. Ne vienas jo
amžininkas pastebėdavo ir jo literatūrinius gabumus. Gamta jaudina Mendelsona
ne efektyvumu, o turtinga linijų harmonija, kolorito gama, šviesos atspalvių
įvairumu.
Ir tas subtilumas, harmoningumas,
minkštumas pirmiausiai ir pastebimas visose ciklo pjesėse.
Kaip apibūdinti ciklo pjesių stilių?
Visų pirma – joms būdingas lyriškumas. Aptinkame čia ir miesto romansų lyriką,
gamtovaizdžių paveikslus, fantastinius vaizdus, programinius momentus. Ir visur
jaučiamas Mendelsonui būdingas paprastumas.
Manoma, kad “Dainų be žodžių” pjesės
yra sentimentalios, perdėtai jausmingos. Bet ši charakteristika tik dalinai
atspindi ciklo pjesių turinį. Mendelsono muzikai labiau būdingas nuoširdumas ir
minties gilumas. Įdomu, kad Mednelsonas griežtai smerkia pigų melodramatizmą,
mažiausią dirbtinumą, afektą. Kritikuodamas melodramatizmą Mendelsonas iškelia
paprastumą ir tikrumą kaip savo kūrybos credo. Ir tai apibūdina jo, kaip
kompozitoriaus ir atlikėjo, braižą.
Įš kitų romantikų Mendelsonas
išsiskiria klasikiniu aiškumu, nepriekaištingu logiškumu. Būtent romantinė
kompozitoriaus siela puikiausiai telpa į susiformavusias klasikinėje muzikoje
aiškias schemas. Šių dviejų prieštaringų pradų junginys (klasika + romantika)
ir yra būdingas Mendelsono kūriniams.
“Dainose be žodžių” atrandame visas
Mendelsono pamėgtas temas. Iš daugybės romantikams būdingų temų “Dainose”
matome šviesius, lyrinius vaizdus be aštrių konfliktų. Mintys vystomos
nuosekliai, sukuriami gražūs gamtos paveikslai, buities momentai taip gyvai ir
suprantamai, kad negali nesukelti klausytojo emocinio susidomėjimo,
susijaudinimo. Ciklas demonstruoja ir visus Mendelsonui būdingus fortepijoninio
stiliaus ypatumus, technines galimybes. Dar kartą noriu pabrėžti, kad tokio
tipo fortepijonoinės minaitiūros buvo labai mėgiamos tais laikais.
Kompozitorius praturtino šį žanrą į fortepijoninę pjesę įvesdamas dainos ir
romanso žanrų ypatumus (vokalizuotai melodijai pritaria akomponementas). Tokios
pjesės turi ir noktiurno, serenados bruožų. Šios pjesės sukuria intymios
lyrikos pasaulį. Tokioms pjesėms būdinga: kantileninės išvystytos melodijos,
tipiškos romansų intonacijos, kylančios krypties šuoliai. Sodrūs bosai sudaro
turtingą foną, ant kurio uždedamas arpedžinis akomponementas. Harmonija
paprasta, klasikinė, formai būdingas simetriškumas. Tokios pjesės – romansai:
Nr. 1, 3, 6, 7, 12, 13, 14, 16, 18, 19, 20, 22, 25, 31, 37, 40, 42, 43, 46.
Simetriškumą matome ir temų sandarose, formoje.
Temose daugiau išvystytas būna
antras sakinys. Mendelsonas mėgsta temas pateikti vystyme. Ir jeigu tema
nepakankamai išvystyta pirmame periode, tai pjesėje dažnas būna dvigubas
periodas. Pvz.: Nr. 13, 20, 29. Kaip
įdomus pavyzdys yra pjesė Nr. 30, čia matome retai sutinkamą periodą su
trumpesniu antru sakiniu ( 8+7).
Pjesių – romansų tempas dažniausiai
būna lėtas, faktūra sodri.
Šviesios lyrikos pavyzdys –
“Pavasario daina”. Šviesumo siekianti melodija (kylančios krypties, daugybė
foršlagų) akompanemento nėriniais. Sukuriamas tikrai pavasariškos nuotaikos
kūrinėlis, kuris iš kitų pjesių išsiskiria kaip saulės blykstelėjimas.
Daug pjesių primena fortepijonui
pritaikytas chorines dainas. Tokioms pjesėms būdingas keturbalsiškumas. Pjesės
Nr.: 4, 9, 16, 41, 48.
Iš ciklo išsiskiria skercinio
charakterio pjesės. Joms būdingas romantinis polėkis, greiti tempai, aštrūs
ritmai, neramus vystymas. Kai kurie jų artimi romantiniams etiudams:
virtuozinių priemonių pagalba sukuriamas romantinis vaizdas. Pjesės Nr.: 5, 15.
Neramios nuotaikos yra pjesėse Nr.: 17, 21. “Gedulingas maršas” (Nr. 27) savo
nuotaika artimas Bethoveno gedulingos muzikos paslaptims. Kai kurios pjesės
aiškiai perteikia programą, pvz. pjesės “Verpėja” (Nr. 34), “Medžiotojų daina”
(Nr.3). Populiarios yra “Venecijos gondoljerių dainos” (Nr. 6, 12, 29). Daug keliavęs
Mendelsonas visuomet “įsiurbdavo” į save charakteringas to krašto, kuriame
lankėsi, liaudiškas intonacijas. Savo kūriniuose Mendelsonas tas liaudiškas
intonacijas perteikia labai subtiliai. Visas kūrinys įgaudavo tam kraštui
būdingą charakterį.
Labai
įdomi visais atžvilgiais yra “Liaudies daina” (Nr. 23). Įdomiausias yra planas.
Įžanga įgauna savarankiškumo ir kartojama tarsi tarp kupletų, kaip refrensas (
rondiškoji forma). Antras ir trečias kupletai yra dviejų dalių formos (r a r a a r
a a r). “Liaudies dainos” pavadinimas greičiau
reiškia, kad šis kūrinys turi liaudies dainų – ratelių struktūrinius bruožus.
Bet tuomet to žanro kūriniai turėtų būti lengvos, grakščios, žaismingos
nuotaikos, kas nelabai tinka šiam kūriniui. Oktaviniai pakartojimai, nuolatinis
melodijos bangavimas, akcentai lyg slepia savyje kažkokią paslėptą energiją,
kuri nesuranda išeities.
Visas 48 ciklo “Dainos be žodžių”
pjeses, sukurtas įvairiais Mendelsono gyvenimo metais, vienija bendras laimingo
gyvenimo siekimas. Joms svetimos revoliucinės kovos už laimę patosas. Bet jos
džiugina žmones savo šiluma, šviesumu, humaniškumu, tarsi norėdamos priminti,
kad greta blogio vis dėlto egzistuoja gėris. Tame atsispindi jų žmogiškoji
vertybė.
Pjesės yra dėkingos nagrinėjimui. Beveik
visos jos yra paprastos formos. Dažniausiai tai 3 dalių forma (a b a arba a
a a). Taip pat dažnai sutinkame
rondiškas formas (abaca arba dviguba trijų dalių forma ababa), jų variantus (a
a a a
a a s a) ir t.t.
Tik vienas kūrinys yra sudėtingos formos,
tiksliau, sutrumpintos sonatos formos. Tai pjesė Nr. 5. Dažnai sutinkame
įžangas ir baigiamąsias dalis.
Šio ciklo pjesės yra prieinamos ir moksleiviams, nes paprastumas ir aiškumas
– yra vienas iš svarbiausių pjesių bruožų.
Nagrinėti kūrinius reikia
neatskiriamai nuo harmonijos. Juk harmonija yra visų klasikinių formų
pagrindas. Be to, nagrinėjant kūrinius reikia nepamiršti, kad pagrindinis
analizės darbo principas yra girdėti, matyti, ir tik po to – nagrinėti ir
daryti išvadas. “Dainų” tekstas yra palyginti nesudėtingas, todėl visi ciklo
kūriniai yra lengvai suprantami ir nagrinėjami.
Svarbiausia muzikos analizės sąlyga
– nagrinėti muzikos kūrinį, pradedant nuo estetinio jo suvokimo. Ir tik
suprasdami kompozitoriaus mintis, galima pradėti nuo detalių. Priešingu atveju
galima matyti tik detales, nagrinėti tik struktūrą, taktų skaičius ir nematyti
viso kūrinio. Nagrinėjant kūrinį svarbu iš studentų išreikalauti, kad jie
matytų, kas svarbiausia kūrinyje: ar tai melodija, ar harmonija, ritmas ir t.t.
Juk nežiūrint to, kad “Dainos be žodžių” yra vienodo stiliaus, jos yra
turtingos savo įvairumu, žanriniais ypatumais, melodijų struktūra, faktūra.
Įdomu čia pastebėti, kad muzikos
analizės disciplina pirmiausiai buvo vadinama muzikos formų analize.
Nagrinėjant kūrinį svarbu, kad
studentai matytu, kas yra svarbiausia kūrinyje: ar tai melodija, ar harmonija,
ar ritmas ir t.t. Nepaisant to, kad “Dainos be žodžių” yra vienodo stiliaus,
jos yra turtingos savo įvairumu, žanriniais ypatumais, melodijų struktūra,
faktūra. Ir išmokti matyti, kas svarbiausia – tai reiškia išmokti kūrybiškai
spręsti apie kūrinį. Ir taip yra ugdomas studentų aktyvumas.
Pateikiu pjesių
struktūras:
Nr. 1 (op. 19 Nr.1) a
b a a – 2
sakinių (4 + 9)
Nr. 2 (op. 19 Nr.2) a
b a taip pat
praplečiamas 2 sakiniais (8+21)
Nr. 3 (op. 19 Nr 3) a
b a c a
Nr. 4 (op. 19 Nr.4) a
b a 3 d.
Sutrumpinta
Nr. 5 (op. 19 Nr.5) sonatos
forma
Nr. 6 (op. 19 Nr.6) a
b a
Nr. 7 (op. 19 Nr.1) a
b a
Nr. 8 (op. 30 Nr.2) a
b a b a
Nr. 9 (op. 30 Nr.3) a
b a
Nr. 10 (op. 30 Nr.4) a
a a a
a
Nr. 11 (op. 30 Nr.5) a
b a
Nr. 12 (op. 30 Nr.6) 2
d. reprizinė forma su repr. 2 sakinyje
Nr. 13 (op. 38 Nr.1) a
a a
Nr. 14 (op. 38 Nr.2) a
b a b a
Nr. 15 (op. 38 Nr.3) a
b a 2 dalis
išplėtota = bb
Nr. 16 (op. 38 Nr.4) a
b a
Nr. 17 (op. 38 Nr.5) a
a a a
a a a
Nr. 18 (op. 38 Nr.6) a
b a
Nr. 19 (op. 53 Nr.1) a
b a b a c dvig. 3 d. f.
su baigiamąja dalimi
Nr. 20 (op. 53 Nr.2) a
b a 1 ir 2 dalys
– išvystytos
Nr. 21 (op. 53 Nr.3) a
b a su baigta
dalimi. 1 dalis – dviguba
Nr. 22 (op. 53 Nr.4) a
b a
Nr. 23 (op. 53 Nr.5) r
a r a a
r a a r
Nr. 24 (op. 53 Nr.6) a
b a b a b a
Nr. 25 (op. 62 Nr.1) a
b a
Nr. 26 (op. 62 Nr.2) a
b a c a
Nr. 27 (op. 62 Nr.3) a
a a su
dinamine repriza
Nr. 28 (op. 62 Nr.4) a
b a
Nr. 29 (op. 62 Nr.5) reto
simetriškumo pavyzdys. Pirmoji dalis –dvigubas periodas, toliau – sumažinimo
“progresija”: kuo toliau, tuo trumpiau.
a b
a b a b
dvig.
p. sakinys sakiniai
Nr. 30 (op. 62 Nr.6) a
b c a c Taip pat,
kaip ir Nr. 29 yra jaučiama mažinimo simetrija. Kaip anksčiau minėjau, šios
pjesės temos yra reta struktūra (8 + 7 – trumpesnis antras sakinys). Ir tas
bruožas atsispindi tolesniame vystyme.
Nr. 31 (op. 67 Nr.1) a
b a
Nr. 32 (op. 67 Nr.2) a
b a b a
Nr. 33 (op. 67 Nr.3) a
b a
Nr. 34 (op. 67 Nr.4) a
b a b a
Nr. 35 (op. 67 Nr.5) a
b a
Nr. 36 (op. 67 Nr.6) a
b a
Nr. 37 ir 38 (op.
85 Nr.1 ir 2) a b a
Nr. 39 (op. 85 Nr.3) a
a a
Nr. 40 ir 41 (op.85
Nr.4 ir 5) a b a
Nr. 42 (op. 85 Nr.6) a
b a c
Nr. 43 (op. 102 Nr.1) a
b a b a
Nr. 44 (op. 102 Nr.2) a
b a
Nr. 45 (op. 102 Nr.3) a
b a b a
a
Nr. 46 (op. 102 Nr.4) a
b a
Nr. 47 (op. 102 Nr.5) a
b a
Nr. 48 (op. 102 Nr.6) a-b
a-b a a a b a b
a = a II:b:II
Naudotos literatūros sąrašas
1.
Е. Мейлих “Феликс Мендельсон Бартольди” 1973г.
2.
Т.Х. Ворбс “Феликс Мендельсон Бартольди”
1966г.
2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis
HARMONIJOS VYSTYMOSI ISTORINIS ASPEKTAS
Vera Zigmantienė, Vilnius, 2003
Pratarmė
ĮVADAS
II.
DERMĖ
1.
Dermės formavimasis
2.
Viduramžių modalumas
3.
Mažoro – minoro įprasminimo procesas
4.
Mažoro – minoro (Dur – moll) tonacinė sistema
4.1.
Formavimasis
5.
Prielaidos naujoms derminėms struktūroms susikurti
6.
Naujos derminės struktūros
7.
Dermių sistematizacija
III.
KONSONANSAS IR DISONANSAS
1.
Samprata
2.
Konsonanso ir disonanso ryšys
IV.
AKORDAS
V.
TONALUMAS IR MODALUMAS – funkcinės harmoninės sistemos
1.
Funkcionalumas
2.
Tonalumas
3.
Modalumas
4.
Naujasis modalumas
VI.
KAI KURIE HARMONIJOS VYSTYMOSI RAIDOS BRUOŽAI
Dermės
Akordai
VII.
LITERATŪRA
Pratarmė
“Harmonijos
vystymosi istorinis aspektas” skirtas studijuojantiems harmoniją. Straipsnyje
norėta supažindinti besimokančius muzikos su aktualiomis problemomis šioje
srityje. Be abejo, klasikinė harmonija, kaip tobula sistema, turi užimti
svarbią vietą teorinių disciplinų dėstyme. Tačiau, nuolat susidurdami su
įvairiausia muzikine medžiaga, matome, kad akademinė programa nepaaiškina visų
stilių muzikos.
Šiame darbe nagrinėjamas harmonijos vystymasis,
labiausiai akcentuojant modalumą ir tonalumą kaip pagrindines muzikos
istorijoje žinomas sistemas. Modalumo ir tonalumo sąvokos yra susijusios su
dermės, tonacijos, funkcionalumo, akordo, konsonanso ir disonanso problematika.
Todėl, nagrinėjant visas šias sąvokas, siekiama suprasti modalumą ir tonalumą
iš skirtingų, dermės bei akordikos, pusių.
Šio darbo tikslas – nurodyti pagrindines gaires
harmonijos kurso programos sudarymui, praplėsti mokyklinės praktikos ribas.
ĮVADAS
Žodis
“harmonija” turi keletą reikšmių. Harmonija - istoriškai kintanti
sąvoka. Pirmieji šio senovinio indoeuropietiško žodžio aiškinimai reiškė
dvasios būseną, ryšį, susitarimą, tvarką, darną, dermę (muzikoje). Senovės
Graikijoje šis žodis pirmiausia turėjo buitinę, o vėliau ir filosofinę bei
estetinę reikšmę. Muzikoje graikai harmoniją suprasdavo kaip mokslą apie
dermes. Harmonija reiškė taip pat garsų suderinamumą vertikalėje ir
horizontalėje. Dviejų garsų sąskambis Senovės Graikijoje buvo vadinamas
harmonija (dabar tai vadinama intervalu). Tik vėliau pradėjo formuotis
tradicinė harmonijos samprata, kuri galutinai susiformavo XVIII a. pradžioje.
Ir dabar harmoniją muzikoje
suprantame kaip mokslą apie sąskambius, akordus (žodis “harmonija”
kartais sutapatinamas su “akordika”, be įsigilinimo į junginių logiką).
Būtent harmonija, kartu su melodija bei ritmu, sudaro muzikos kūrinio
pagrindinę charakteristiką. Dažniausiai melodijai atitenka svarbiausia reikšmė,
bet harmonija turi įtakos jos sudarymui. Todėl, greta harmonijos nagrinėjimo,
būtinas yra melodikos ir su ja susijusios dermės nagrinėjimas.
Akademinė harmonijos programa
apima klasikinės muzikos laikotarpį ir šiek tiek nagrinėja romantikų ypatumus.
Šio periodo muzika paprastai siejama su tonalumu. Šiuolaikinės muzikos, taip
pat džiazinės harmonijos stilistika reikalauja kitų dėsnių. Viena neginčytina
yra tai, kad šių laikų muzikoje tradiciniai funkciniai ryšiai yra sugretinti su
laisvais melodiniais ryšiais, tonacijos supratimas yra pasikeitęs, tonacinės sistemos dėsniai
praturtinti modalumo apraiškomis. Harmonijos istorijoje modalumą suprantame
dvejopai: pirma – kaip Viduramžių, Renesanso bei ankstyvojo Baroko muzikos
garsus organizuojančią sistemą; antra – nuo XIX a. antrosios pusės ir XX a.
kaip naują technologiją, kurioje dėmesys skiriamas melodiniams ryšiams
garsaeilyje (dermėje) ir kaip senosios muzikos stilizaciją. Kad geriau
suprastumėme šiuolaikinės muzikos harmoniją ir modalumo sąvoką, yra būtinas
senosios muzikos modalumo nagrinėjimas.
I. HARMONIJOS VYSTYMOSI PAGRINDINIAI AKCENTAI. PAGRINDINĖS SĄVOKOS.
Muzikos meno, kaip vieno iš seniausių,
istorijos kelias yra ilgas ir sudėtingas. Įdomu pasekti kaip susiformavo
sąskambis, kaip jis keitėsi istorijos fone ir kokią įtaką turėjo kūrinio
turiniui, jo charakteriui. Per visą muzikos istoriją buvo sukurta tiek
stilistiškai įvairių kūrinių, kad atrodo, neįmanoma atrasti bendrų dėsnių. Bet
bendri dėsniai yra. Apie tai labai gražiai parašė žymus prancūzų kompozitorius
Arthur Honegger (1892 - 1955) savo knygoje “Aš - kompozitorius” (Vilnius,
“Vaga”, 1964 m.): “Mene nėra ir negali būti kartų, nepriklausomų nuo savo
pirmtakų. Tai absoliučiai teisinga. Nesibaigiančia ir nenutrūkstančia ilga
grandine yra susieti ir seniausieji tradicijų kūrėjai ir patys uoliausieji
novatoriai (…) Žmonės anksčiau labiau vertino jausmingumą, melodikos žavesį,
dinamikos gradaciją, daug reikšmės teikė skirtingiausiems atskirų tembrų
atspalviams (…). Pereiti nuo Monteverdžio[1]
iki Šionbergo[2]
ir įgyti teisę elgtis kaip jums patinka, su visais dvylika pustonių - prireikė
kelių šimtmečių (…). Jau netoli tas laikas, kai pagrindinį vaidmenį mums
vaidins vien tik aštrios sinkopės (…). Tolesnis evoliucijos tempas neįtikėtinai
paspartėja (…). Nuo šiol jau nebėra nei uždraustų disonansų, nei normatyvinio
harmoninio nuoseklumo.” Ši citata puikiai nupiešia muzikos įvairovę.
Stilistiškai turtingą ir neaprėpiamą muzikos palikimą galima skirstyti į:
1.
Viduramžių muziką;
2.
Renesanso muziką;
3.
Baroko muziką;
4.
Klasicizmo epochos muziką;
5.
Romantizmo epochos muziką;
6.
XX amžiaus muziką.
Klausydamiesi, grodami ar
nagrinėdami muzikos kūrinius, susiduriame su įvairiausia muzikine medžiaga,
skirtinga komponavimo technika, skirtingomis sistemomis. Bendra yra tai, kad
panaudojami muzikiniai garsai,
sąskambiai. Tačiau reikia pripažinti, kad tos pačios muzikinės medžiagos
panaudojimas labai skirtingas. Išimtį sudaro negausūs avangardistinės muzikos
kūriniai: “futuristiniai” – imituojantys įvairius triukšmus, “konkrečiosios”
muzikos eksperimentai su nemuzikiniais arba deformuotais muzikiniais garsais, o
konceptualizmo pasekėjai ieškojo originalių būdų žmogaus nuotaikai išreikšti.
Įvairių epochų muzikoje dermė, sąskambis (intervalas arba akordas),
konsonansas ir disonansas skirtingai traktuojami.
II. DERMĖ
Muzikiniai
garsai išdėstomi ir vystomi tam tikroje organizuojančioje sistemoje, kurią
vadiname
derme. Dermė – lot. modus,
pranc. ir angl. mode, gr. harmonija. Dermė suprantama kaip
organizuota garsų visuma, kuri remiasi nepastoviųjų garsų priklausomybe nuo
pastoviųjų. Dermėje realizuojamas muzikos kūrinys. Kaip stilistiškai yra įvairių muzikos kūrinių, taip ir dermių yra
skirtingų:
diatoninių ir chromatizuotų, natūralių ir dirbtinių. Dermės
ypatumai turi reikšmės sąskambių sudarymui.
Dermė – vienas iš neapčiuopiamiausių
faktorių muzikoje. Dermės
sampratoje slypi garsų priklausomybė nuo centro. Centras gali būti garsas, akordas (T) arba garsų kompleksas (konsonansinis arba disonansinis), atliekantis tonikinę funkciją. Skirtingų minčių, idėjų realizavimas reikalauja skirtingų technikos priemonių. Muzikos kūriniuose, parašytuose vienokiose ar kitokiose dermėse, pasireiškia žmonių psichologinės bei etninės savybės. Skirtingose pasaulio vietovėse susiklostė įvairios struktūros, nevienodo pobūdžio dermės.
Dermė vienija muzikinę medžiagą. Ji tarsi molis,
iš kurio lipdomi muzikiniai statiniai
1. Dermės formavimasis
Kelis šimtmečius diatoninės dermės
buvo tvirtu pamatu susidaryti muzikiniam audiniui. Istorija žino keletą
senovinių derminių sistemų (rytų, antikinę). Viena seniausių žinomų Europoje -
Senovės Graikijos. Nuo Pitagoro laikų (VI a. pr. Kr.) jau buvo gilinamasi į
muzikos teorijos problemas, nagrinėjami garsų ryšiai, buvo žinomos dermės – “harmonijos”.
Apie pirmuosius pavyzdžius žinoma iš literatūros šaltinių. Teoriškai
susistemintos dermės buvo IV a. pr. Kr. Jų pavadinimai atspindėdavo Graikijos
vietovardžius. Pagrindinės dermės buvo trys: dorinė, fryginė ir lydinė.
Perstačius tetrachordą žemyn arba aukštyn, susidarydavo po dvi kitas, šalutines
dermes, kurios buvo vadinamos hipodermėmis arba hiperdermėmis (priklausomai nuo
perstatymo varianto).
Visos Viduramžių, ar kaip priimta sakyti,
senovės profesionalios muzikos pagrindu buvo “bažnytinės” dermės. Viduramžių, ankstyvojo Renesanso bei
ankstyvojo Baroko kūrinių (o tai buvo bažnytinės paskirties kūriniai)
stilių dažnai vadiname griežtąja
polifonija. Kūriniai buvo atliekami balsais a cappella, o kompozicinės priemonės
– gana griežtos ir specifinės. Trumpai apibūdinant, anksčiau išvardinti
kūriniai priklauso modalinei sistemai. Tai yra - derminei sistemai, kuri
pagrįsta bažnytinėmis dermėmis ir turi specifinių techninių priemonių
kompleksą. Melodinis, linearinis vystymas yra svarbiausias tos sistemos
bruožas.
Būtina pastebėti, kad lygiagrečiai
gyvavo paprastų žmonių menas - dainos. Liaudies muzikoje randame kitos derminės
sistemos, būtent, mažoro – minoro bruožus, o kartu ir harmoninį mąstymą.
2. Viduramžių modalumas
Viduramžiais muzika rėmėsi
viduramžių, bažnytinėmis dermėmis. Jų buvo aštuonios. Pavadinimai primena senovės
graikų dermes, bet atitinka tik pavadinimai, o ne struktūros. Kadangi modalinės
sistemos nagrinėjimui jos bus reikalingos, todėl jas tikslinga detaliau
aptarti. Yra keturios pagrindinės dermės (autentinės): dorinė, fryginė, lydinė,
miksolydinė. Keturios išvestinės (plagalinės) susidarydavo nuo antrojo
tetrachordo. Visų dermių yra vienas garsaeilis, o dermės sudaromos nuo
skirtingų laipsnių.
Pvz.1. Bažnytinės dermės (iš eilės):
Pirmoji eilutė: dorinė, fryginė, lydinė, miksolydinė;
Antroji eilutė: hipodorinė, hipofryginė, hipolydinė, hipomikslolydinė
Šios
dermės sudaro monodinių dermių grupę. Tos epochos muziką sudaro tik melodija,
kūriniuose pasireiškia vienbalsiškumas. Taip pat terminu monodija vadiname
senovės muziką.
Viduramžiuose
dermė buvo vadinama “modus” ir tai įtakojo sistemos pavadinimui.
Modalinė sistema – tai natūralių diatoninių dermių (monodinių) bei jų
specifinių junginių visuma. Dermių charakteristika remiasi:
2. svarbus centrinis, pagrindinis tonas
(Finalis);
3. yra antrasis atraminis tonas (Reperkussa).
4. specifinėmis intonacijomis.
Grigališkasis
choralas – labiausiai paplitusi ankstyvųjų Viduramžių profesionalios muzikos
forma – buvo sudaromas vieno iš modusų pagrindu. Moduso pasirinkimas numatydavo dermės
diapazoną, svarbiausius laipsnius, pagrindinį toną, netgi konkrečias
intonacijas. Intonacijose slypėjo individualizuota, turinti ryšį su konkrečia
derme, melodinė linija. Modusas diktuodavo melodijos struktūrą, melodijos
pradžią, vystymą ir pabaigą.
Choralo diapazonas – g – f; dermė – miksolydinė; pagrindinis tonas (Finalis) – g; antrasis atraminis tonas (Reperkussa) – d. Melodijos charakteristika: nėra centralizavimo į vieną, pagrindinį toną; melodijos linija vystoma laisvai ir ramiai; kompozicijos planas numato pakilimą iki f ir grįžimą prie pagrindinio tono; dėmesys sutelkiamas į antrą atraminį toną (daugiau akcentuojamas, pritraukia gretimus dermės laipsnius ); chromatinių vedamųjų tonų nėra.
Labiau išvystytuose melodijose
laisvai pereinama iš vienos dermės į
kitą, atsiranda chromatiniai vedamieji tonai. Bet visų laipsnių diferenciacijos
į pastoviuosius ir nepastoviuosius nėra. Yra taip pat du svarbesni tonai, kiti
garsai grupuojami aplink juos. Melodiją nutraukus bet kurioje vietoje, labai
logiškai skambėtų grįžimas į centrą. Taigi, garsų centralizavimo nėra.
Šis pavyzdys įdomus jau dėl to, kad
chronologiškai (taip manoma, nors nėra patvirtinimo) jis yra senesnis už
Grigališkąjį choralą, kilęs iš senovės Bizantijos. Apeiginė ritualinė melodija,
nuolat giedama bažnyčiose, buvo mažai
keičiama. O būtent rytų intonacijos, kartu su kitų Viduržemio jūros regiono tautų
muzikos intonacijomis, turėjo įtakos Grigališkajam choralui susiformuoti.
Derminiu požiūriu pavyzdys išskirtinis, nes jame yra išvystytų kelių dermių
bruožai, ir iš vienos į kitą labai lengvai pereinama.
Garsaeilis (dermė) yra svarbiausia modalinio
tipo kūrinių charakteristika. Jis nekintantis, o atramos taškai gali keistis,
todėl lengvai pereinama į kitą dermę. Tas pats garsaeilis nuo skirtingų
atramos taškų sudaro skirtingas dermes, arba kaip tais laikais buvo priimta
sakyti, – modusus. Kiekvienas atramos taškas skirtingoms dermėms tampa
pagrindiniu tonu. Pagal tai dermės buvo susistemintos, sunumeruotos. Užtekdavo
žinoti dermės numerį. Pvz.: “Magnificat I Toni“ reikšdavo, kad dermės
pagrindiniu tonu buvo garsaeilio I laipsnis, o sistematizacijoje – dorinė
dermė. Vėliau, nuo XIVa., dermių sistema pradėjo keistis: diapazonas
prarado savo prioritetą, hipodermės tapo ne tiek reikšmingos. Pripažintomis
buvo eolinė, joninė (su savo hipodermėmis). Iš jų visų ypač populiarios buvo
eolinė ir joninė. Kūriniuose atsirado vedamieji chromatizmai (musica ficta).
3. Mažoro – minoro įprasminimo
procesas
Daugiabalsėje muzikoje po truputį pradeda
formuotis akordo sąvoka, o kartu ir mažoro bei minoro supratimas. Savo
prigimtimi mažoras – minoras yra harmoninis, pasireiškiantis per akordinį
mąstymą (sąskambio suvokimas vertikalėje), funkcinį mąstymą (kryptingas,
centralizuotas vystymas nuo T per nepastovias S ir D iki T).
XVII a. pabaigoje teoriniuose traktatuose
pirmąsias sąskambio vertikales įvertindavo taip: “Cantus durrus giedojime nuo pagrindinio tono
sudaroma didžioji tercija (…), o Cantus mollis giedojimas turi mažąją terciją
nuo pagrindinio tono”[6]. Mažoro – minoro įprasminimo procesas
ypač ryškus XVI – XVII a. instrumentinėje muzikoje. Senovinių bažnytinių dermių
sistemos (modalinės sistemos) melodinį mąstymą pakeitė mažoro – minoro
sistemos, arba dur – moll tonacinės sistemos harmoninis mąstymas.
4. Mažoro – minoro (Dur – moll)
tonacinė sistema
Tai mažoro ir minoro dermės ir tonacijos, kurios
buvo paplitusios Europos muzikoje nuo XVII a. vidurio. Mažoro – minoro
sistemoje yra 24 tonacijos. Mažoras ir minoras – tai absoliučiai priešinga
monodiniai, derminė sistema. Kiekvienas garsas tonacijoje turi T, S arba D
funkcija. Šios sistemos kūriniai yra homofoninės prigimties. Visi būdingi
bruožai pasireiškia per akordiką.
4.1. Formavimasis
Kaip buvo minėta, XVI - XVIIa.
mažorinio bei minorinio pobūdžio dermės vokalinėje muzikoje buvo vadinamos “Cantus
durrus” ir “Cantus mollis”
bei “Modorum majorum” ir “Modorum minorum”[7]
instrumentinėje muzikoje. Iš tikrųjų tai dar nebuvo tas mažoras ir minoras,
kuriuos mes žinome. Į dur – moll grupę įėjo joninė, eolinė dermės. Dorinė,
fryginė, lydinė ir miksolydinė palaipsniui pasidarė nepopuliarios. Taigi, iš
visos gausybės dermių (pirmiau buvo 8 bažnytinės, vėliau prie jų prisidėjo dar
4 – joninė ir eolinė su savo hiperformomis) liko tik dvi.
Mažoras ir minoras formavosi
palaipsniui: pirmiausiai vėlyvojo Renesanso polifoniniuose choriniuose
kūriniuose aptinkama daug specifinių kadencijų, pranašaujančių mažoro – minoro
atsiradimą. Tokiose specifinėse kadencijose atsiranda naujas garsų funkcinis
centralizavimas, nepastoviųjų garsų veržimasis į pastoviuosius, D – T trauka.
Pvz.4.
Orlando di Lasso
Be to, to paties laikotarpio
instrumentinėje muzikoje formuojamas požiūris į akordo sudarymą kaip į
vertikalės garsų sumą. Buvo rašoma apie mažorinę ir minorinę harmonijas (t. y.
trigarsius, nors šis terminas dar nebuvo įteisintas – G. Zarlino – 1558m.) Nauji
funkciniai ryšiai ir akordinis (vertikalės) harmoninis mąstymas turėjo
tiesioginės reikšmės kitam, tonaliam garsų organizavimui.
Vėliau, XVII – XVIII a. pirmoje pusėje
jau galima kalbėti apie mažoro – minoro sistemos kristalizavimą. Išskiriami
trys dur – moll sistemos bruožai:
1.
Akordas buvo teoriškai įteisintas
(J.-Ph. Rameau darbuose).
- Dermė susiformavo kaip oktavinė – harmoninė su trimis pagrindinėmis
funkcijomis (T, S, D).
- Tonacija tapo centralizuojančiu veiksniu.
Įdomu pastebėti, kad terminas “tonacija”
palyginus yra visai nesenas. Kaip manoma, jį pasiūlė belgų kompozitorius ir
muzikologas F.- Ž.Fetis XIX a. viduryje. Nors sąvoka “dur” ir “moll”
dabartine prasme buvo žinoma jau nuo 1650 m. Kelių šimtmečių muzikos istorijoje
buvo visai suprantama, kad muzikos kūriniuose garsai turėjo centrinį toną, T ,
kaip pagrindą. Kai kada T buvo vienu garsu, kai kada – trigarsiu. Žodis “tonacija”
buvo siejamas su “tonika”, tik buvo platesnės, labiau apibendrinančios,
prasmės. Taip pat labai nuodugniai tyrė dermės ir tonacijos sąvokas XX a.
pradžioje rusų teoretikas B. Javorskis.
Pilnai susiformavo sistema XVIII a.
pradžioje. Buvo sudaryta nepaprastai tobula ir logiška teorinė koncepcija
(J.-Ph. Rameau), kurioje muzikos garsas siejamas su garso fizinėmis savybėmis,
su akustine obertonų gama. Pagal tą teoriją paaiškinamas mažorinio trigarsio
atsiradimas, o kvintos intervalas - kaip svarbiausias funkciniams ryšiams susidaryti.
Pirmieji garso obertonai kaip tik ir sudaro mažorinį trigarsį. Trigarsis buvo
apibrėžtas kaip sąskambis iš trijų garsų, išdėstytų tercijomis.
Šią
teoriją toliau išvystė H. Rymanas (Riemann), sukurdamas funkcinę teoriją,
pagrįstą T-S-D, ir pritaikė ją muzikos formai. Rymanas taip pat bandė
paaiškinti minoro atsiradimą, sukurdamas “untertonų” teoriją. Be to,
minorą išvesdavo iš šalutinių obertonų, pvz. 3-5-15. Tačiau iki šiol nėra
įtikinamos minoro atsiradimo teorijos. Minorą buvo bandyta išvesti logiškai
arba paaiškinti psichologiškai.
XVIII a. 1 – je pusėje transponavimo
dėka sistema apima visas 24 mažorines ir minorines tonacijas nuo visų dvylikos
chromatinės gamos laipsnių.
Mažoras ir minoras klasikinėje muzikoje turi specifinės derminės harmonijos priemonių kompleksą, pagrįstą kiekvieno garso funkcine priklausomybe nuo T. Garsų centralizavimas yra labai ryškus.
Pvz. 5. J. Haidnas, Simfonija D-dur
Temoje vyrauja D-T priešpastatymas. Dėka pabrėžtos
nepastovios D funkcijos labai įtikinamai ir tvirtai skamba T funkcija. Šiame
pavyzdyje yra
ryški centralizacija į T
Nuo modalinės sistemos tonacinė sistema skiriasi
pirmiausiai garsų organizavimu. Kūriniuose pagrindą sudaro T– D, T– S– D–T , T–S--T junginiai. Muzikos kūrinių tematikoje
pastebima aiški garsų centralizacija: nuo T į mažiau nepastovią S, toliau į
labai nepastovią D, kuri turi išsirišti į T. Dominantę į Subdominantę
draudžiama išrišti. Kvintiniai ryšiai (ypač T – D) organizuoja vystymą ir
reguliuoja visus melodinio garsaeilio tonus. Kiekvienas tonacijos garsas turi
funkcinę priklausomybę. Tą galima pamatyti iš gamos pavyzdžio:
Pvz.6.Gama
T D
T S T
S T S
T D T
D T
2. Kiekvienas
garsas priklauso vienai iš trijų pagrindinių funkcijų (T, S, D). Galima kalbėti
apie harmoninius ryšius.
Šis pavyzdys labai gerai parodo,
kaip gali egzistuoti kartu skirtingų sistemų pradai. Matome dviejų sistemų
sugretinimą, kuris pasireiškė melodinių ir harmoninių ryšių priešpastatyme.
Melodiniai ryšiai siejami su modalumu, o harmoniniai ryšiai – su tonalumu.
Taigi, labai neryškiai, užuomazgoje, tonalumas turi modalumo bruožų. Ir
atvirkščiai. Senosios modalinės muzikos pavyzdžiuose taip pat yra užuominų į T
(pastovusis centras – Finalis) ir į D (antrasis atramos taškas – Reperkussa).
Čia ir slypi tas skirtingų stilių muzikos bendrų dėsnių pereinamumas. Visiškai
priešingos technologijos kūriniuose atrandame bendrus dėsnius. Bet kiekvienoje
sistemoje yra dominuojantis ir jam pavaldus pradai.
Tonacinėje sistemoje funkcinis
mąstymas dominuoja ir turi reikšmės kūrinio struktūrai.
5. Prielaidos naujoms derminėms
struktūroms susikurti
Tobulai
suformuota sistema gyvavo neilgai. Jau nuo XVIII a. pabaigos ima reikštis prieštaravimai,
kurie galiausiai ir nulemia šios idealios sistemos žlugimo pradžią. Tą
griaunamąjį, o kartu ir atsinaujinimo darbą, pradėjo romantikai. Derminė
sistema sulaukė labai didelių pakeitimų.
Tonacijos išplėtimas. Jau klasikai drąsiai
praplėsdavo tonaciją, įvedant šalutines D, moduliuodami į diatoninio
giminingumo tonacijas ( harmonijos akademinis kursas ). Tonacijos skalė
praturtėdavo vienvardės tonacijos akordais. Iš kitos pusės, romantikai derminę
mažoro – minoro sistemą praplėtė dėka papildomų natūralių dermių junginių bei
alteruotų garsų įvedimo. Natūralios dermės praturtino mažorą – minorą naujomis
spalvomis, o alteruotų garsų įvedimas po truputį pradėjo griauti įprastą
tonacijų giminingumo supratimą ( kuo daugiau bendrų garsų, tuo giminingesni
ryšiai – tradicinis klasikinės muzikos principas ). Dažnai tritonio santykis
tampa labiausiai artimu. Žinome, kad anksčiau labiausiai giminingi buvo
kvintiniai ryšiai.
Pasikeitė
požiūris į konsonansą ir disonansą. Melodijos linijoje bei sąskambiuose
atsirado daug neįprastų alteracijų (chromatiškai pakeistų garsų), kas
tiesiogiai atsispindėjo dermėje.[8] Nebeužteko 8 diatoninių laipsnių, dermė prasiplėtė dėka naujų
chromatizuotų garsų įvedimo. Kuriamos naujos dermės. XX a. muzikoje tas atsinaujinimo
ir griovimo procesas tebetęsiamas.
Dermėse vyksta dar didesni pokyčiai. Kartais panaudojami visi dvylika
chromatinių pustonių. Tai, savaime suprantama, turėjo atsispindėti ir kituose
muzikos kalbos elementuose. Melodika ir akordika taip pat tampa
chromatizuotomis. Anksčiau vyravęs centralizavimo principas užleido vietą
pasyviai, nestipriai T su funkcionaliai nestabiliais ryšiais. Tuomet
atsiranda naujas reiškinys: dermė, akordika, melodika taip viena nuo kitos
pradėjo priklausyti, kad nustatyti, kuri medžiaga yra pirminė,-- tapo
problematiška. Dažnai yra taip: sudėtinga akordinė struktūra arba intonacija –
tema,-- yra ta pirminė medžiaga iš kurios susiformuoja dermė ir vystomas
muzikos kūrinys, kaip, pavyzdžiui, I.Stravinskio, B.Bartoko, A.Bergo, O.Mesiano
ir kitų kompozitorių kai kuriuose kūriniuose.
Pvz.7. O. Mesiano centrinio elemento (T) ir dermės
ryšys:
Prigijo nauja terminologija: jei
kūrinį sudaro disonansiniai akordai su disonansine T, - jie yra disonansinės
tonacijos elementai.
Galima padaryti išvadą, kad tarp dermės,
melodikos ir akordikos yra tarpusavio ryšys ir jis gali skirtingai pasireikšti.
6. Naujos derminės struktūros
Jau nuo
XVIII a. pabaigos buvo susidomėta modalumu, daugelio kompozitorių kūryboje
pradėjo atsirasti naujos spalvos. Modalumas pasireikšdavo melodinių ryšių į
harmoninį vystymą įvedime. Kai kuriuose kūriniuose dominavo akordinis, harmoninis
mąstymas, kai kuriuose – melodinis vystymas, taip pat buvo išnaudojamos bendros
akordinės – melodinės galimybės. Nuo XVIII a. pabaigos priešingos muzikoje
sistemos pradėjo eiti labai sudėtingą suartėjimo kelią.
Naujas požiūris nulėmė visiškai
naujų, neįprastų junginių atsiradimą ir iš principo pakeitė dur-moll sistemos
ir tonacijų giminingumo sampratas. Pirmiausiai pakeitimai palietė dermių
struktūrą, o tai neišvengiamai turėjo įtakos ir garsų organizavimui. Tonalumas
tapo dažnai tik nujaučiamas, nes melodinių ryšių įvedimas silpnino
centralizuojančią tonikos reikšmę. Išplėstinės tonacijos sąvoka
antrą kartą tapo reikšminga, tik šį kartą chromatiniame kontekste.
“Išplėstinės
tonacijos technika remiasi tonacijos išsaugojimo principu, bet pridedant prie
jos kokius tik norime nediatoninius garsus ir sąskambius, taip pat nefunkcines
sekas” - taip apibūdino naujos technikos
esmę čekų kompozitorius ir teoretikas C. Kohoutekas.
Savo prigimtimi dur-moll sistema yra
susijusi su akustiniais dėsniais. Garso spektras yra nepaprastai turtingas savo
obertonais. Sistemiškai įtraukiant obertonų garsus į dermės paletę, dermė
prasiplečia iki dvylikos chromatinių garsų. Atsiveria galimybės sukurti
sudėtingą chromatizuotą dur-moll sistemą. Be to, temų bei dermių
autonomija polifoninės sandaros kūriniuose sudarė sąlygas vystytis
politonalumui. Chromatizuotos
dur-moll sistemos išvystymas vedė prie politonalumo, polifunkcionalumo,
“totalinės” tonacijos susiformavimo, o laisvas nuo funkcinių ryšių visų dvylikos
pustonių panaudojimas – prie atonalumo.
Reikia
pažymėti, kad šios sudėtingos sistemos prielaidas randame ir anksčiau:
polidermiškumas aptinkamas senoje, modalinės sistemos muzikoje; J. S. Bacho “Duetas” yra politonalumo pavyzdys.
Dirbtinai
operuojant ir konstruojant dermines struktūras, buvo sukurtos kokybiškai naujos
dermės, kurioms prigijo simetrinių[10] ir rezultatyvinių[11] dermių pavadinimai. Simetrinės ir rezultatyvinės dermės – tai dirbtinių
dermių tikslesnis apibrėžimas. Jų išskirtinis bruožas yra tas, kad derminis
organizavimas pasireiškia tik per tam tikras konkrečias intonacijas bei akordus
( ritmo specifika taip pat gali turėti įtakos dermės sudarymui ). Bet kokiu
atveju, tai kūrybinio proceso rezultatas, ir pavadinimas rezultatyvinės
dermės atrodo visai logiškas. Taip pat kaip simetrinė dalyba turi įtakos
pavadinimui simetrinės dermės.
Simetrinių dermių atsiradimas nėra
naujas reiškinys. Senovės Kinijoje buvo žinoma “liui – liui” dermė, kurioje
dvylika kvartų – kvintų santykio garsų buvo padalinta į dvi grupes: “jan” ir
“in”.
Simetrinėse dermėse oktava
dalinama lygiomis dalimis tam tikrais intervalais. Kadangi simetrija įgauna
periodiškumo, kartojimo reikšmę, todėl
toks dirbtinis padalinimas
estetikos požiūriu yra pateisinamas. Iš muzikos istorijos yra gerai
žinoma “Rimskio – Korsakovo sumažintoji dermė”: tonas – pustonis. Ją taip pat
vadina “Šopeno gama”; be to, ji buvo A. Skriabino, I. Stravinskio, O. Mesiano
(Messiaen), M. Ravelio mėgstama. Pilnųjų tonų dermę savo kūryboje naudojo K
Debiusi (Claude Debussy), P. Diuka (Paul Dukas), M. Musorgskis. Vėliau dar daug
kompozitorių kūrė ir dabar kuria simetrines dermes. Tai ir B. Bartoko, ir
O.Mesiano , ir D. Šostakovičiaus, ir daugelio kitų kompozitorių nepaprastai
įdomus atradimai.
Rezultatyvinėse dermėse panaudojamas vienalyčio harmonijos – melodijos komplekso
sprendimas. Iš kūrinio konkrečios intonacinės arba akordinės struktūros
konstruojamas dermės garsaeilis ( žr. pvz. Nr. 7 ).
7. Dermių sistematizacija
Dermės skiriasi laipsnių kiekiu, intervaliniais
santykiais garsaeilyje, būdingomis intonacijomis.Dažniausiai tarp gretimų
laipsnių yra tonų ir pustonių intervalai(diatonika), rečiau – 1,5 tono
intervalai (hemitonika). Antrai grupei priklauso anhemitoninė pentatonika
(pentatonika), dvigubai harmoninės dermės, senovės graikų chromatika.
Aptinkama dermių, kurių garsaeiliuose yra mažesnių
už pustonį intervalų (mikrochromatika). Tai senovės graikų enharmonika, indų,
arabų dermės.
Europos muzikai ypač būdingos yra septynialaipsnės
dermės (heptatonika). Skiriami du pagrindiniai heptatoninių dermių tipai: a.-
modalinio pobūdžio; b. – mažoras ir minoras, t. p. jų atmainos (harm.,
mel.,alteruotos).
Be
gerai žinomų, tradicinių dermių, XIX – XX a. kuriamos naujos dermės.
Kai kada dermė sukuriama netgi vienam kūriniui. Reikalinga sistematizacija, ir
reikia pripažinti, kad iki šiol nėra vieningos, pagrįstos ta pačia
terminologija, dermių sistematizacijos.
I. Vienoje
garsų centralizuota tarpusavio ryšių visuma skirstoma į dvi grupes: melodines
ir harmonines tonacijas (R.Reti - amer. kompozitorius, pianistas,
teoretikas). Joje melodinės tonacijos
turi tonikinį centrą, bet nebūtinai trigarsį. Garsų ryšiams būdingas
nepriklausomumas nuo tonikos bei ryšių laisvumas. Harmoninėse tonacijose
naudojami funkciniai ryšiai su ryškių veržimųsi į T. Vyrauja pirmiausiai
kvintiniai ryšiai, ypač T – D.
II. Kitoje sistematizacijoje (rusų
mokykla) analogišką reiškinį pavadinta monodine ir harmonine sistema.
III. Kai kada derminės sistemos skirstomos į senovinę
monodinę sistemą, į tonacinę, į išplėstinę tonacinę ( t. p. politonalumas ), į
atonalinę.
IV. Yra skirstymas pagal stilistiką: 1. modalumas
–natūraliosios dermės (diatonika); 2. dur – moll sistema; 3. išplėstinis
tonalumas – chromatika; 4. naujasis modalumas – dirbtinės, simetrinės dermės;
5. bliuzo, džiazo dermės.
III. KONSONANSAS IR DISONANSAS
1. Samprata
Žodis “konsonansas”
iš lot.kalbos “consonus” reiškia gražus, harmoningas, darnus sąskambis. “Disonansas”
- “dissonans” - negražus, šiurkštus sąskambis. Nuo Pitagoro laikų buvo
sprendžiamas klausimas, ką priskirti konsonansams, ir ką – disonansams.
Galima
pasakyti, kad muzikos istorija - tai konsonanso ir disonanso istorija. Senovės
graikai konsonansais vadino tik oktavą, kvintą ir kvartą. Iki XIII a.
dvibalsiuose, tribalsiuose, keturbalsiuose kūriniuose vyravo, būtent, šie
sąskambiai. Kiti intervalai skambėdavo kaip disonansai, kurie turėjo tuoj pat
išsirišti.
Pvz.8. XIII a. konduktas
Istoriškai
disonanso reikšmė kito. Iki 1240 m. tercija ir iki 1477 m. seksta buvo vadinami
disonansais. Tačiau nuo nurodytų datų šie intervalai vadinami netobulais
konsonansais. XV – XVI a. disonanso išrišimas į konsonansą buvo būtinas. Tačiau
palaipsniui buvo atsisakoma nuo išrišimo. XIX a. disonansiniai akordai seka
vienas paskui kitą, nepriklausomai nuo išrišimų į konsonansus, tik retkarčiais
sugrįžtant į funkcionaliai reikšmingus akordus. XX a. leido dar daugiau
įsigalėti disonansui.
Pvz.9.
M.Levine “The Jazz Piano Book”
XXa. muzikoje
disonansas visiškai prarado tradicinio nepastovaus akordo sampratą ir tapo
pastoviu akordu, tonikiniu vienijančiu centru.
Pvz.10.
2. Konsonanso ir disonanso ryšys
Kadangi
disonanso ir konsonanso sąvokų turinys nuolat keičiasi, reikėtų juos traktuoti platesne prasme sąveikoje kaip
įtampos sudarymą ir išrišimą. Muzikos meno pagrindą kaip tik ir sudaro įtampos
ir atoslūgio kaita, periodiškumas. Disonansas suprantamas kaip nepastovumo
kategorija, o disonansas – kaip stabilumas.
Per ilgus šimtmečius, estetiniams
principams besikeičiant, pasikeitė ir poreikiai. Kas buvo gražu – pasidarė
neįdomu ir ištęsta. Kažkada gražiausiu sąskambiu galėjo būti tik grynoji oktava
ir grynoji kvinta, kartais grynoji kvarta. Vėliau mažorinis trigarsis tapo
išrišimo idealu. Užbaigti kūrinį (minorinės tonacijos) minorine tonika buvo
negražu, dėl to paskutiniu sąskambiu būtinai turėjo būti tik mažorinis
trigarsis. Laikui bėgant, ne tik minorinis trigarsis, bet ir sudėtingiausios
struktūros akordai išrišimuose kaip konsonansas tapo priimtinais.
Bet kokioje muzikos kūrinio
kompozicijoje yra minčių išdėstymas, jų vystymas, kulminacijos siekimas ir
tolesnis atoslūgis. Klasikiniuose
kūriniuose kulminacija buvo pasiekiama panaudojus melodiją, ritmą,
dinamiką, harmonijos funkcinius ryšius su nuolatiniu balansavimu tarp T ir D, o
kadencijose daugiau pabrėžiant S. T – D sugretinimas, pastovumo –
nepastovumo nuolatinis siekimas sudarydavo įtampos augimo ir jos išrišimo
ciklą. Kūriniuose, kur pačioje T jaučiama įtampa dėl jos sudėtingos struktūros,
kompozicinės priemonės turėjo pasikeisti. Naujai buvo įvertinti disonansai, jų
reikšmė vystymui ir galimybė pakeisti tradicinę funkcinę harmoniją. Nenuostabu,
kad naujas požiūris tapo stimulu naujoms disonanso įvertinimo teorijoms
susikurti. Išsiskiria P. Hindemito (Paul Hindemith) teorija. Joje labai nuosekliai
kompozitorius nagrinėja muzikinio garso fizines savybes (obertonus), gamos
sudarymą (jo metodas leidžia sudaryti dermę iš dvylikos chromatinių garsų),
garsų ir tonacijų giminingumą,[13] akordų savybes bei harmoninę įtampą (plačiąją prasme – kompozicijos
principą). Matematiškai tiksliai paskaičiavęs intervalų dydžius, P. Hindemitas
sudarė intervalų, akordų disonansiškumo gradaciją, arba tiksliau, pagal
Hindemitą, sonantiškumo[14] gradaciją. Jo sąskambių, melodikos, harmoninės įtampos teorija leidžia
suprasti, kaip netgi labiausiai komplikuotų sąskambių derinys ir vystymas
sudaro kompoziciją. O labiausiai įdomu tai, kad jo kūrinių nagrinėjimo metodas
pateikia analogiją su tradicinių aiškinimu. Praktiškai taikant jo skaičiavimo
metodą, galima pamatyti, kaip sudėtingiausios technikos kūrinys gali atkartoti
senosios bei klasikinės muzikos kūrinių junginių bei kompozicijos kulminacines
proporcijas.
Pvz. 11. Klasikinio “Auksinio pjūvio” schema ir P.
Hindemito “Harmoninio uždavinio” schema:
Aukščiausias taškas reiškia kulminaciją (didžiausia įtampa). Tokia
kompozicijos schema gali pasireikšti mažuose dariniuose bei dideliuose formose.
 |
 |
Kokio sudėtingumo bebūtų kūrinys, svarbiausias vystymo muzikoje yra disonansų
išrišimų į konsonansus principas: įtampa – atoslūgis. Būtent tai turi
reikšmės muzikos krypčiai ir charakteriui. Nors taip pat neapsieita be išimčių.
Minimalistiniuose kūriniuose siekiama atvirkštinio poveikio: tarsi norima
sustabdyti laiką ir panaikinti bet kokį vystymą.
IV. AKORDAS
“Akordas” iš italų k. žodžio “accordo”
reiškia sąskambį. Akordo sąvoka istoriškai taip pat vystėsi ir
keitėsi.Tradiciškai akordas yra apibrėžiamas kaip trijų ir daugiau garsų
sąskambis. Kažkada akordas būtinai turėjo būti tercinės struktūros. Vėliau
tercinis principas prarado savo reikšmę, ir akordas tapo tarpusavyje susijusių
tonų sąskambiu. Tokiu būdu į akordo
struktūrą gali įeiti bet kokie intervalai.
XIII – XIV a. polifoninėje muzikoje
pradėjo formuotis trigarsinių kompleksų sistema – akordų junginiai. Dažniausiai
jie susidarydavo melodinių linijų susijungimo metu (polifoninė kilmė),
nuolatiniais tercinių darinių pasikartojimais, pratęsimais, lyg įsiklausant į
jų skambesį. Reguliuojantis jų susidarymo veiksnys buvo konsonansas, kuris buvo
tarsi atramos taškas. Konsonanso supratimas diktavo trigarsinę akordų
struktūrą. XV - XVI a. derminė charakteristika bei akordų sudarymo principai
tie patys, tik sąskambių linijoje atsirado daugiau laisvės.
Pvz.12. Andrea Gabrieli (1510 – 1586). Kadencija
iš Cantus firmus.
Pamažu
formuojasi akordo samprata, kurią teoriškai XVI a. suformulavo Dž.Carlino
(Gioseffo Zarlino).
Paraleliai,
liutnios šokių muzikoje (XV-XVII a.), akordas susidarydavo kaip akompanuojantis
darinys melodijai, su aiškia trigarsine struktūra mažoro-minoro sistemoje.
Tokia homofoninė prigimtis buvo priešinga polifoninės muzikos akordikai.
Taigi,
akordų kilmė gali būti homofoninė arba polifoninė. Homofoninės kilmės
akordai yra kaip savarankiški struktūriniai vienetai. Polifoninės kilmės
akordai sudaromi skirtingų melodijų susikirtimo taškuose ir egzistuoja kaip intervalų
suma (linearinė faktūra pirmauja).
Akordai būna įvairios struktūros: tercinės – jei garsai išdėstyti
tercijomis; kvartinės – garsai išdėstyti kvartomis; mišrios – garsai išdėstyti
įvairiais bet kokiais intervalais. Pagal garsų išsidėstymą akordai skirstomi į
trigarsius, septakordus, kvartakordus, nonakordus, undecimakordus,
tercdecimakordus ir t. t.[15]
Į akordą gali įeiti akordiniai ir
neakordiniai garsai. Diferenciacija į akordinius ir neakordinius garsus įvyko apie XVII a., kai pradėjo formuotis
klasikinė harmonija. Tuomet akordai reikšdavo tam tikrą funkciją, o visi kiti
garsai sudarydavo tarsi minkštą, priglundantį audinį aplink akordinį
pagrindą, arba įvairių garsų srautą nuo
vieno akordo iki kito. Senosios muzikos polifoniniuose kūriniuose neakordinių
garsų nebuvo.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad
kalbant apie akordus, reikia skirti dvi reiškinio puses – funkcionalumą ir
fonizmą. Funkcionalumas pasireiškia tuo, kad kiekvienas sąskambis suvokiamas ne
izoliuotai, o tam tikroje derminėje sistemoje. Derminė sistema nepriklauso nuo
išorinių sąlygų, kaip kad faktūra, registras, dinamika ir t.t. Jos
charakteristika priklauso nuo sąskambio laipsnių sudėties.
Fonizmą bendrais bruožais galima
apibrėžti kaip garsinį efektą, būdingą kiekvienam akordiniam kompleksui, nepriklausomai
nuo to komplekso loginio vaidmens muzikos vystymesi. Fonizmas priklauso nuo
intervalikos, registro, tembro, dinamikos, artikuliacijos, - t.y., nuo to, nuo
ko nepriklauso funkcionalumas. Fonizmas, kaip reiškinys, negali pasikeisti;
gali pasikeisti tik mūsų dėmesys foninėms savybėms.
XXa.
harmonijoje pastebimas didesnis dėmesys fonizmui ir sumažėjusi derminio
kryptingumo reikšmė. Kuriami sonoristiniai [16] kūriniai.
V. TONALUMAS IR MODALUMAS –
funkcinės harmoninės sistemos
1. Funkcionalumas
Muzikinis garsas, dermė,
sąskambis – neatskiriamos vieno reiškinio dalys.Muzikinis garsas ir dermė
yra tarsi specifinė terpė, kurioje sudaromi sąskambiai, įvairiai konstruojami
ir nuspalvinami. “Melodija ir harmonija niekada neišeina iš pasirinkto
garsaeilio ribų…” --.taip apibūdino melodijos, harmonijos ir dermės santykį
žymus prancūzų kompozitorius O.Messian.
Iš gausybės garsų, sąskambių
išsikristalizuoja pastovūs, kuriuos paprastai vadiname T (tonika) arba
atraminiais (centriniais) elementais, ir nepastovūs. Pastoviųjų bei
nepastoviųjų elementų priešpastatymas, bet kartu ir ryšys, pasireiškia funkcionalumu.Funkcionalumas
organizuoja visus dermės elementus, nurodo garso arba akordo vietą, reikšmę_dermėje.
Kiekvienam konkrečiam stiliui yra būdingi tam tikri funkcionalūs ryšiai.
Skirtingų epochų kūriniai turi skirtingus garsų organizavimo principus.Tai
priklauso nuo panaudotos tematikos (melodijos) vidinių savybių.
2. Tonalumas
Geriausiai žinome XVIII – XIX a.
kūrinius, kuriuose tarsi įžvelgiamas traukos dėsnis: visus garsus tarsi traukia
į T (tonika), kuri
susideda iš pastoviųjų tonacijos laipsnių – I, III ir V.
Kitų akordų atžvilgiu T skamba pastoviai. D (dominantės)
ir S (subdominantės) ,kitų pagrindinių
tonacijos akordų, nepastovumas išryškėja tik per jų santykį su T.Susidaro
būdinga tonacinei muzikai akordų seka, su ryškių funkcionalumu. Šioje dur-moll
tonacinėje sistemoje dominuoja T-D ryšiai. Nuo jų priklauso muzikos kūrinio
harmoninis simetriškumas, formos simetriškumas bei periodiškumas. Tą matome
klasikinės muzikos kūriniuose:
Pvz.13.
Beethoven. Sonata op.2 nr.1
Tematinė
medžiaga labai konstruktyvi. Melodijos linija sudaryta iš pagrindinių funkcijų garsų: T – D – D – D – T
– D – T – S – D. Akompanuojanti partija – akordai – tik dar labiau pabrėžia tas
pačias funkcijas.Akordas egzistuoja kaip savarankiškas vienetas, kaip tam
tikros funkcijos nešėjas.
Jei
kūrinys pagrįstas funkciniais ryšiais, melodija dažniausiai sudaroma iš
akordinių garsų. Jie tampa tarsi atraminiais kitų, neakordinių garsų fone.
Pvz.14. Mozart. “Užburtoji fleita”
Tonalumu
pagrįsti ne tik klasikiniai kūriniai, bet ir Baroko epochos palikimo dalis.
Chronologiškai sunku nustatyti ribas, nes gyvavo beveik kartu. Skiriasi
estetiniai principai bei kūrybos technologija. Stilistiškai Barokas labai
turtingas ir įvairus. Trumpai apibendrinus galima pasakyti, kad buvo kuriama
kiek homofoninė, tiek polifoninė muzika. Polifoninėje muzikoje vienu metu
skamba keli savarankiški balsai (melodijos). Baroko polifoninė muzika ypatinga tuo, kad joje nuostabiai susijungė
polifoninis – melodinis ir homofoninis – harmoninis muzikinės minties išdėstymo
principai. Bet tik klasikinė muzika pateikia tobuliausiai išvystytas muzikines
formas bei klasikinę harmoniją – turbūt, tobuliausią sistemą muzikos teorijos
srityje.
3. Modalumas
Tonacinės
muzikos sistemai visiškai priešinga yra modalinė sistema. Pirmieji žinomi profesionalios muzikos
kūriniai yra būtent jos. Kūrybinį palikimą, pagrįstą šia sistema, skaičiuojame
nuo Grigališkojo choralo iki J. S. Bacho. Šis didžiulis laikotarpis tęsiasi
apie tūkstantį metų . Apie jį mažai žinome. Stilistiškai modalumas nevienodai
pasireiškia. Dėl to tikslinga šį didžiulį muzikos palikimą suskirstyti į:
1.
Grigališkojo choralo epocha (
žr. sk. apie dermes );
2.
Ankstyvasis daugiabalsiškumas (
IX – XIII );
3.
Vėlyvųjų Viduramžių bei Ars
nova polifonija;
4.
Renesansas;
5.
Ankstyvasis Baroko.
Grigališkasis
choralas – vieno balso, cantus planus kūriniai, kuriuose modus reguliuoja
formą.
Pirmuosiuose
daugiabalsiuose kūriniuose sąskambiai ir harmonija priklauso nuo kelių balsų
melodinių linijų, nuo intervalikos, nuo dermės.
Pvz.15. XII a. organumas.
Pvz.16. Dž.Benšua (G.Binchois,
1400 - 1460) “Ut queant laxis” – XV a. 1 –oji pusė.
Antras
- labiau išvystytas: yra vedamieji tonai, nujaučiamos kadencijos, forma
pagrįsta vienos intonacijos variacinėmis modifikacijomis. Pagrindu tampa jau ne
vienas garsas, o sąskambis: grynosios kvintos intervalas ( vertikalės
įvertinimas ). Pavyzdžiuose nematyti ryškaus garsų centralizavimo, o kartu ir
taip būdingų klasikinei muzikai funkcinių ryšių.
Dominuoja
melodiniai ryšiai. Garsai liejasi laisvai, neturi vidinės centralizuotos dinaminės įtampos,
melodijos struktūra lanksti, dažniausiai neapibrėžtos konstrukcijos.Jau pati
melodijos struktūra sudaro didžiulį kontrastą klasikinių melodijų kvadratinei
sandarai. T kaip svarbiausio centro, nėra. Atraminių garsų yra keletas, ir
sunku nustatyti svarbesnį. O kadangi atramos centras praranda savo prioritetus,
visas dėmesys šios grupės kūriniuose
skiriamas dermės garsaeiliui.
Daugiabalsiuose
kūriniuose kiekvienas balsas turi savo melodiją. Susijungdamos, skirtingų balsų
melodijos sudaro sąskambius: intervalus – dvibalsiuose kūriniuose; akordus –
daugiabalsiuose. Taigi reikia atkreipti
dėmesį į tai, kaip buvo sudaromi akordai. Būtent, skirtingų melodijų
susikirtimo taškai suformuodavo akordą. Akordas neegzistuodavo kaip atskiras vertikalės
vienetas, o buvo horizontalių rezultatas. Kitais žodžiais, akordas buvo
polifoninės kilmės, o kiekvieno balso melodijos linija -- svarbiausias
komponentas. Iš čia ir atsirado terminologijoje pavadinimai: “lineariškumas“,
“ linearinės funkcijos“, “linearinės harmonijos (akordai ).“
Šios sąvokos siejamos
tik su modalumu; su sistema, neturinčia dermėje funkcinio veržlumo.
Lineariniai pasikeitimai keičia sąskambius, harmoniją. Susidaro taip vadinamos
linearinės funkcijos.
Harmonijos principas: perėjimas nuo
vieno konsonanso iki sekančio konsonanso per disonansinius sąskambius.
Konsonansinių akordų susidarymo galimybės ribotos (priminsiu, kad konsonansais
iki XII-XIV a. galėjo būti tik 8, 5, 4), todėl konsonansiniai akordai
pasikartoja ir gali funkcionuoti harmoninių modusų pavidalu. Muzikos
audinyje susidaro vis tos pačios akordų kombinacijos. Tai nulemia ir muzikos
charakterį: melodingą, šaltai iškilmingą, sustingusį. Esant laisvam akordų
susidarymo principui, kadencijų sistemoje išryškėja visi svarbūs dermės tonai. Pagrindiniai
dermės laipsniai, ne kadencijose, neišryškinti, sąskambių ryšiai gali būti bet
kokie: sekundinai, terciniai, kvartiniai.
Daugiabalsiuose kūriniuose (iki XVI a.)
dažnai buvo panaudotas Grigališkasis choralas cantus firmus kompozicinėmis
priemonėmis. Choralo tema skambėjo kartu su kitomis, giminingos tematikos,
kontrapunktuojančiomis melodijomis. Palyginus su ankstesniais kūriniais,
tematika labiau išvystyta, bet dermės
ypatumai, linearinė harmonija bei kadencijų modusai lieka be didelių
pakeitimų.
Palaipsniui, labiau išvystytose kūriniuose,
kinta dermės suvokimas. Jei anksčiau dermė asociavosi su diapazonu, tai
neišvengiamai plataus diapazono daugiabalsiuose kūriniuose dėmesys buvo
skiriamas pagrindiniam tonui arba sąskambiui. XVI a. hipodermių buvo
atsisakyta, po truputį pereinant nuo linearinio prie vertikalaus mąstymo.
Renesanso modalinės harmonijos sistemą
galima pavadinti harmoniniu modalumu, turinčiu šiuos bruožus:
1.
Švelnų sąskambių koloritą;
2.
Derminį melodingumą;
3.
Harmonijos statiškumą;
4.
Derminį nestabilumą ;
5.
Kelios dermės gali funkcionuoti
vieno garsaeilio pagrindu;
6.
Dermėje gali būti specifiniai
chromatizmai, būdingi viduramžių bažnytinei muzikai. Tai chromatizuoti
vedamieji tonai (“Muzika ficta”).
Modalinės funkcijos – tai tipiniai akordų
junginiai kadencijose; tipiniai motyviniai junginiai; pradžios junginių
ypatumai; vystymo junginių ypatumai. Harmoninėje struktūroje nėra dinamiško,
ištisinio vystymo, o yra tarsi balansavimas tarp tų pačių harmoninių modusų
kadencijose, panaudojant giminingą tematinę medžiagą.
Taigi matome dvi absoliučiai skirtingas
sistemas : tonacinę ir modalinę. Tonacinėje sistemoje
svarbiausias komponentas yra akordų seka – funkciniai ryšiai, kuriuos būtų
galima pavadinti harmoniniais ryšiais. Modalinėje sistemoje
svarbiausias komponentas yra derminiai pakeitimai melodijoje -- melodiniai
ryšiai.
Kuo skiriasi “tonacija”--
tonalumas ir “modusas”--
modalumas? Tonalumas – harmoninė sistema, kurioje garsai bei sąskambiai
priklauso nuo ryšių su T. Tonacija funkcionaliai organizuoja harmoninę
visumą. Modalumas – melodinė sistema, t.y. dermiškumas, neturintis funkcinio
veržlumo. Modusas
organizuoja melodinę visumą.
Skirtingų sistemų garsų organizavimo
principai:
Modalinė harmonija
|
Tonacinė harmonija
|
1. Polifoninė struktūra
|
1. Homofoninė struktūra
|
2. Nėra ištisinio vystymo, nėra dinamizmo
|
2. Ryškiausias yra D-T ryšys. Visas muzikinis
audinys turi vientisą vystymo liniją per nepastovias funkcijas prie T.
|
3. Pastovūs akordai yra nestabilūs
|
3. Harmoniniai akordų ryšiai sudaro tonacinę
funkcijų sistemą. Trys pagrindinės funkcijos (T, S, D) reguliuoja visus
melodinio garsaeilio tonus. Bet kuris garsas tonacijoje priklauso vienai iš
trijų funkcijų. (pvz. – gama)
|
4. Lengvai keičiamas pastovusis centras
|
4. Stabili, aiški tonika
|
5.Pastoviųjų-nepastoviųjų akordų ryšiai
priklauso nuo atskirų balsų melodinių linijų. Dominuojantis yra derminio
melodingumo principas.
|
5. Garsai sudaro vientisą giminingumo sistemą
(kuo daugiau bendrų garsų, tuo giminingumas artimesnis)
|
4. Naujasis modalumas
Nuo XVIII a. pabaigos, tonacinės sistemos
klestėjimo periodo, pradeda ryškėti nauji procesai. Pirmiausiai, funkciniai
ryšiai tampa sudėtingesniais, akordų struktūra pasikeičia dėl alteracijų bei
neakordinių garsų įvedimo į patį akordą, atsiranda daugiau disonansinių
sąskambių.
Kompozitoriai ieško naujų neįprastų
spalvinių efektų , kuria naujas dermes. Jei anksčiau buvo gana griežta ir aiški
stilistinė diferenciacija (1-melodiniai ryšiai modalinėje polifoninėje
muzikoje; 2- funkcionaliai—harmoniniai ryšiai klasikinėje homofoninėje
muzikoje),-- tai šiuolaikinėje muzikoje kartais sunku susigaudyti stilių
įvairovėje, nes nėra konkrečių bendrų dėsnių, kaip kad klasikinė muzika.Yra
bendros tendencijos. Vieną aišku: nepaprastai koncentruotos ir dažnai
ekspresyvios muzikinės kalbos kūriniuose melodiniai ryšiai vėl pasidarė labai
svarbūs, o tematika polifonizuota. Tai galima pavadinti grįžimu prie modalumo,
tik kitame lygmenyje. Likus stipriems funkciniams ryšiams atsirado daug
lankstumo bei laisvumo junginiuose, kas būdinga modalumui. Galima sakyti, kad
muzikinis mąstymas sujungė dvi garsų organizuojančias sistemas į vieną visumą.
Pavyzdyje Nr.16 ( b ) DD alteruotas akordas dėka naujų
melodinių ryšių neatpažįstamai pasikeitė. Naudinga palyginti šį akordą tokiame
kontekste (vėlyvasis romantizmas) su tuo pačiu DD alteruotu akordu kitų stilių
kūriniuose. Pirmasis pavyzdys ( a ) parodo funkcinius harmoninius ryšius,
būdingų klasikams. Trečiasis ( c ), A Skriabino “Preliudo” op.74 pavyzdys,
įdomus pirmiausiai dėl to, kad paneigia susiformavusią nuomonę: stilistiškai A.
Skriabinas priskiriamas romantikams, nors savo kūryba jis pranoko daugelį netgi
šiuolaikinės muzikos kompozitorių. A.Skriabino “Preliudas” gali būti puikiu
pavyzdžiu, kaip kartu sugretintos pasireiškia dvi skirtingos sistemos: funkcinė
tonacinė ir naujasis modalumas. Funkciniai ryšiai organizuoja akordų seką.
Akordai sudėtingos struktūros, su nelauktomis alteracijomis, pavyzdžiui,
tonikoje kartu sugretinti mažoro ir minoro tercijos garsai ( dvigubas III
laipsnis ). Analogišką reiškinį aptinkame bliuzuose bei džiazinėje harmonijoje.
Tematika polifonizuota, kiekvienas balsas turi savo melodijos liniją. Atlikus
supaprastinimo eksperimentą, atmetus septimas, nonas ir alteracijas, visai
nelauktai gauname
XV-XVI a.
kadencinį modusą ( pvz. 16 d ).
Pvz.16. ( a, b, c, c2, d )
Atsiradus naujai technikai ir
neatmetus senos muzikos pasiekimų, XIX ir XX a. muzika tampa stilistiškai labai
įvairi ir sudėtinga. Melodikos žavesį pakeičia koloristinių spalvų ieškojimai;
dinamikos gradacija užleidžia vietą sonantiškumui (akordų sąskambių
disonansinei įtampai). Tonika, taip pat kaip ir kiti akordai, tampa sudėtingos
struktūros:
Tarp disonansinės struktūros
akordų ir melodinių ryšių pastebimas ryšys.Dažnai melodija išsirutuliuoja iš
harmonijos. Akordo garsai apipinami trumpomis intonacijomis. Tokiu būdu, iš
vertikalės (akordo) dėmesys perkeliamas į melodines linijas (melodinių ryšių –
modalumo—šiuolaikinis variantas). Toks techninis principas būdingas daugeliui
kompozitoriui: I. Stravinskiui, A.Onegeriui (Honegger), A. Skriabinui, K.
Debiusi (C. Debussy), džiazo kūriniuose ir t. t..
VI. KAI KURIE HARMONIJOS VYSTYMOSI
RAIDOS BRUOŽAI
Pirmieji
profesionalūs muzikos kūriniai buvo bažnytiniai. Pradžioje – vienbalsiai
(Grigališkasis choralas -- nuo VI a.), vėliau pradėjo formuotis daugiabalsė
muzika (nuo IX a.). Pirmiausiai – dvibalsė. Tik vėliau, maždaug nuo XIVa. – 3-jų ir daugiau balsų. Tai –
Viduramžių muzika. Pagrindinis dėmesys skiriamas melodijos linijai,
lineariškumui.Vyraujantys yra melodiniai ryšiai modalinėje sistemoje. Akordas
yra kelių melodijų susijungimo rezultatas – polifoninės kilmės.
Greta monodinio tipo melodijų, dar
Antikos laikais ir Viduramžiais, užfiksuota kitokios sandaros melodijų. Tai
liaudies dainos, kurių struktūra yra homofoninė: melodija sudaroma trigarsinių
struktūrų atramos tonais. Vėliau šis reiškinys išaugs į dur-moll sistemą.
Renesanso muzikoje (maždaug nuo XIV
pab.) pačioje modalinėje sistemoje
pradeda formuotis tonalumas. Melodiniai ryšiai lieka pagrindu, bet
kadencijose pradeda formuotis pagrindiniai tonalumui būdingi funkciniai junginiai.
XV – XVI a. griežtojo stiliaus
polifonijoje išryškėja kvartiniai – kvintiniai akordų santykiai. Iš daugybės
monodinių dermių dažniausiai pasirenkama joninė ir eolinė dermės, kurios
struktūriškai buvo artimos mažorui – minorui. Vyrauja konsonansiškumas.
Disonansas visiškai paklūsta konsonansui. Sąskambiuose vyrauja melodinių ryšių
principas. Sąskambiams susidaryti lemiamos reikšmės turi skirtingų
polifonizuotų balsų laisvumas ir savarankiškumas. Modalinėje harmonijoje akordų
sudaryme dėmesys kreipiamas į intervalą. Būtent, jeigu intervalai sudaro
konsonansinį sąskambį – akordas tinkamas. Funkcinės harmonijos teorija formuluoja : D trigarsis turi būti išrišamas
į T trigarsį. Po D negali būti S akordo. Dėmesys kreipiamas į akordų derminę
funkciją.
XV – XVI a. lygiagrečiai vystomas harmoninis mąstymas liutnios muzikoje. Kaip tik tuo metu vyko
tonacijos centralizacijos procesas. Įsisavinami pusinių ir baigiamųjų kadencijų
ryšiai. XVI a. susiformavo ir įsitvirtino autentinė ( T-D ) ir plagalinė ( T-S
) kadencijos.
XVI a. suskilo katalikų bažnyčia ir atsirado protestantizmas, kuris
pasižymėjo demokratiškesnėmis idėjomis. Protestantiškasis choralas turėjo
harmoninio mąstymo pagrindus.
Renesanso harmonija - pereinamojo iš modalinės į tonacinę sistemą
pobūdžio. Sąskambiuose atsiranda daugiau disonansinių garsų. D7 pilnai
pasireiškia C. Monteverdi kūryboje. Beje, teorija apie D7 buvo
suformuluota daug vėliau, tik J.-Ph. Rameau darbuose, būtent 1722 m. parašytame
“Harmonijos traktate”. Kitų laipsnių septakordų pasirodymas muzikinėje
literatūroje priklausė nuo disonanso sampratos, todėl pasirodė žymiai vėliau.
Baroko
muzikoje (XVII – XVIII vid.) pasireiškia stilių įvairovė. Kuriami kiek polifoniniai,
tiek homofoniniai kūriniai. Yra modalinės sistemos polifoninių kūrinių; taip
pat pradeda tvirtai įsigalėti tonalumas polifonijoje, su visais tonacinei sistemai būdingais griežtos tvarkos
funkciniais ryšiais. Ypač ryškus tonalumas homofoniniuose kūriniuose.
XVII a. pradžioje pradėjo formuotis pagrindiniai dur-moll sistemos bruožai. Tai – proceso
pradžia.
1.
Akordas buvo teoriškai įteisintas.
2.
Dermė susiformavo kaip oktavinė –
harmoninė su trimis pagrindinėmis funkcijomis.
3.
Tonacija tapo centralizuojančiu
veiksniu.
Taigi, XVII – XVIII a. pirmoje pusėje susiformavo pagrindiniai dur-moll
sistemos bruožai. Kūrybiniai ir teoriniai principai įsiliejo į bendrą tos
epochos charakteristiką, pasižyminčią proto ir logikos rafinuotumu.
Dur-moll sistemos suklestėjimas siejamas su Klasicizmo epocha, su
Vienos klasikų kūrybiniu palikimu (XVIII vid.—XIX pr.). Dur-moll sistema yra
susijusi su akustiniais dėsniais, atsispindėjusiais šios sistemos
dėsningumuose.
Istorijos eigoje derminiai ryšiai tapdavo sudėtingesniais; į dur-moll
dermių sistemą buvo įtraukiamos senovinės diatoninės dermės, taip pat
šalutiniai vedamieji sąskambiai. Tai nulėmė šios sistemos praplėtimą.
Susiformavo tonacijų giminingumo sistema. Jos esmė – kuo daugiau bendrų garsų
ir akordų, tuo tonacijos giminingesnės. Pvz. C-dur ir Fis-dur – tolimos
tonacijos, o C-dur ir a-moll yra artimos.
XVIII amžius yra ypač įdomus. Jam būdinga stilių įvairovė. Čia ir
tolesnis polifonijos vystymas su didžiausiais polifoninės muzikos pasiekimais –
Bacho ir Hendelio kūriniais. Polifoniniuose kūriniuose plačiai pasireiškia
harmoniniu mąstymu pagrįstas melodinių ryšių principas.
Didžiulis įvykis pasaulio muzikos istorijos – tai sonatinio –
simfoninio ciklo atsiradimas. Galutinai susiformavo muzikos kalba, pagrįsta klasikinės
tonacinės harmonijos principais. Vyraujantys ryšiai yra harmoniniai, stilius –
homofoninis, nors melodiniai ryšiai sutinkami perdirbimo tipo epizoduose arba
neįprastuose akordų išrišimuose. Išryškėjo kvintiniai akordų santykiai, kaip
dur-moll sistemos pagrindas. Tai puikiai subalansuota sistema, įleidusi gilias
tradicijas muzikoje, suformavusi absoliutizuotas, išbaigtas teorijas apie
garsą, harmoniją, dermes.
Šios sistemos klestėjimo periodu, nuo XVIII a. 2 –ios pusės ima
pasireikšti prieštaravimai, kurie galiausiai nulemia idealios dur-moll sistemos
žlugimo pradžią. XIX a. melodiniai ryšiai tapo labai svarbūs, toliau vystomos
klasikų atrastos kūrinių formos, būtent, sonatinis-simfoninis ciklas. Bet
labiau koncentruota tematinė medžiaga reikalauja kitų formų. Gimsta naujoji
vienos dalies instrumentinė miniatiūra ir vienos dalies simfoninė poema. Naujam
turiniui reikalinga nauja technika. Prasiplečia
funkcinė sfera, melodiniai ryšiai neatpažįstamai pakeičia akordus.
Įdomu palyginti stilistiškai skirtingus pavyzdžius.
Pirmame pavyzdyje ( a. ) pateikta vėlyvojo Renesanso akordų seka.
Trigarsis kaip vertikalės rezultatas jau suformuotas. Būtent tokie akordai gali
būti panaudojami kadencijose. Priminsiu, kad ne kadencijose tokių junginių
dažniausiai nėra, o yra laisvai vystomi melodiniai ryšiai ( kiekvienas balsas
veda savo melodiją ). Priklausomybės konkrečiai tonacijai nėra. 3-5 taktai
spalvingai sugretina mažorinius ir minorinius trigarsius su skirtinga re
ir fa alteracija, kuri neleidžia pajusti nei vienos aiškios T.
Antrame ( b ), klasikinės muzikos pavyzdyje, matome tipinę baigiamąją
kadenciją nuo T per S, K64, D7 iki naujos T.
Trečias ( c ) pavyzdys parodo ankstyvųjų romantikų harmoniją. Įvedus
klasikams nebūdingus melodinius ryšius, pasikeičia sąskambių koloritas.
Įprastinė funkcinės harmonijos T-S-DD43-D7 kadencija įgauna naujas spalvas.
Ketvirtame ( d ) pavyzdyje dar ryškesni melodiniai ryšiai; galima
sakyti, kad jie dominuoja. Akorduose atsiranda daugiau alteracijų bei
disonansų. Tai tolesnės evoliucijos pavyzdys.
Pvz. Nr. 14. (a, b,
c, d)
Kuriamos naujos dermės, akordai. Dermėms ir akordams duodamas kūrėjo
vardas. Žinome M. Rimskio-Korsakovo dermę, F.P. Schubert trigarsį – VI minorinį
trigarsį minorinėse tonacijose, kuris skamba labai neįprastai, kaip pavyzdžiui,
mažorinė S minorinėse tonacijose. S. Rachmaninovo harmonijoje atsiranda
kvartinė struktūra. S. Rachmaninovo akordas – tai VII#43 su kvarta. R.
Wagner “Tristano” akordas ypatingas savo spalva, kurios nebūtų be naujų
melodinių ryšių įvedimo.
Amžiaus pabaigoje atsirado, trumpai gyvavęs, neoklasicistinis stilius.
Tai romantikų pasaulis, perteiktas senovinėmis ir klasikinėmis formomis.
Taip pat amžiaus pabaigoje susiformavo visiškai naujas, itin
novatoriškas stilius – impresionizmas su žymiausiu impresionizmo atstovu C. Debussy. Atsirado naujas pasaulis
muzikoje. Išraiškos priemonės labai savitos ir originalios. Harmonija
traktuojama netradiciškai, funkciniai ryšiai dažnai nesvarbūs, atsiranda
polifunkcionalumo elementai. Dermė priklauso nuo akordų, disonansas
nepriklausomas ir pastovus.
XX a. didelių naujovių amžius: muzikinis garsas tapo eksperimentų
objektu. Į pirmą planą iškeliama akordų foninė reikšmė. Kuriama sonoristinė,
elektroninė, konkrečioji, aleatorinė muzika. Sena dur-moll komponavimo technika
visai netinka ekspresyvios muzikos melodiniams ryšiams. Mažoro ir minoro
atsisakoma visai arba iš dalies. Sukuriamos naujos derminės sistemos.
Techniniai ir industriniai pasiekimai pagimdė “mašinistinio” pobūdžio muziką.
Europoje ir Amerikoje atsirado neregėtas masinis popmuzikos judėjimas.
Reikia pastebėti, kad akademinė Amerikos muzika atsilieka nuo Europos. Iki E.A.
MacDowell, C. Debussy amžininko, Amerikoje nebuvo nei vieno profesionalaus
aukšto lygio kompozitoriaus. Vėlai, tik XX a. Amerikoje pradeda vystytis
operinis - simfoninis menas. Tačiau Amerikoje gimė fenomenalus reiškinys –
džiazas. Jis vystėsi trimis kryptimis:
1.
Klasikinis džiazas.
2.
Komercinis pramoginis džiazas.
3.“Tikrasis” džiazas (daug įvairių stilių be
estrados įtakos).
Kai kada “tikrajam” džiaze jaučiama stipri akademinės
harmonijos ir muzikinio avangardo įtaka. Būtent taip atsirado “be bop”, “modern
jazz”, “cool jazz”, “jazz avangard”, “modalusis džiazas”, “ atonalusis
džiazas”, “džiazrokas” ir kiti.
Džiazo fenomenas - tai
Afrikos ir Europos muzikos susijungimo Amerikoje rezultatas po XVII a. Amerikos
kolonizacijos. Tai yra - protestantiškojo choralo ir Afrikos folkloro
susijungimas, kuris pagimdė bliuzą, - vieną
svarbiausių džiazo atsiradimo priežasčių.
Dažniausiai bliuzo ir džiazo dermės yra:
1. specifinės bliuzinės dermės,
2. pentatonika,
3. modalinės sistemos dermės.
Svarbi vystymo bliuzo
priemonė yra daugkartiniai pakartojimai improvizuojant. Naudojamas specifinis
modernizuotas polifoninis principas. Paprastai harmoninis, akompanuojantis
pagrindas pateikiamas įprastinėje bliuzo schemoje, mažorinėje tonacijoje; o
improvizuojamoje melodijoje atsiranda bliuziniai “nešvarūs” tonai minorinėje
tonacijoje. Pavadinti šį reiškinį poliderminiu negalima. Melodijoje yra
specifinis balansavimas tarp mažoro ir minoro. Bliuzo harmoninė sfera yra
aiškiai disonansinė, septakordinė. Įprastinis funkcinis pagrindas su T, S, D
tik prilaiko visumą, kuri laisvai, nevaržomai juda pagal ypatingus melodinių
ryšių dėsnius. Tai gali būti chromatiniai paralelizmai, nelaukti išrišimai,
kuriuose dominuoja fonizmo faktorius. Bliuzui būdingas ne tonikos siekimas, o
konfliktų tarp harmonijos ir melodijos siekimas. Sąvoka “konsonansas”
įgavo kitą reikšmę, o dar tiksliau – prarado savo seną esmę. Pasireiškia
skirtingos įtampos disonansai.
Bliuzas buvo
svarbiausias džiazo atsiradimo komponentas, todėl nenuostabu, kad džiazo
harmonija taip pat labai savita ir sudėtinga. Akordika gali būti vystoma “klasteriais”,
arba, iššifravus, tercdecimakordais. Dažnai tercinės sandaros akordai yra
išdėstyti kvartomis, tačiau yra ir kvartinės sandaros akordus. Tritonio
intervalas dažnai įeina į akordo struktūrą. Galimi tritonio santykio akordo pakeitimai.
Tą matome akademinėje muzikoje “dvigubose” dermėse. T kompleksas yra
sudėtingas: tai septakordas, nonakordas, undecimakordas arba tercdecimakordas
su kvarta arba seksta.
Dermės ypatumai
pasireiškia akordikoje. Kartais akordas surenka vos ne visus dermės laipsnius.
Viename akorde yra ir mažorinė, ir minorinė struktūra, kartais su dviguba
alteracija. Akordų pakeitimas arba pagrindinio garso akorde pakeitimas – yra
paplitusi technika. Jungimus diktuoja melodiniai ryšiai.
Pvz. 18. John Coltrane.
Kadencija aiškiai
apibrėžta. Joje panaudotas vienas iš pagrindinių visos harmonijos istorijos
autentinis ryšys. Visame pavyzdyje panaudoti tik disonansiniai akordai, bet
galima kalbėti apie disonanso įvairias gradacijas. Džiazo stilistiniai bruožai
yra labai įvairūs, jų yra labai daug. Ši sritis reikalauja atskirų studijų,
taigi aš apsiribojau tik paviršutiniškais pastebėjimais.
Kaip buvo minėta, XX
a. Europos kompozitoriai savo kūryboje perėmė naują muzikos stilių iš už
vandenyno. Perėmė todėl, kad skirtingų stilių estetiniai principai yra panašūs.
Ne visada riekia ieškoti sąlyčio ir analogijų su moderniomis kryptimis
kompozitorių kūryboje, net jei ir rezultatai galėtų būti palyginami ir
sutapatinami. Vargu ar A. Skriabinas žinojo bliuzo bei džiazo harmonines
naujoves, bet akordų sandaroje bei savo dermėmis jis daug ką pajautė ir
išsprendė vienodai.
Su naujovių ieškojimu
susijęs gilinimosi į folklorinius lobius procesas. Labai originalūs yra B.
Bartoko kūrybiniai sprendimai.
Melodija ir harmonija
daugeliui kompozitorių yra ta pati medžiaga. Į akordinius garsus įvedamos
trumpos melodinės intonacijos, o atraminiai akordiniai garsai apipinami
įvairiausiais gretutiniais garsais. Susidaręs kompleksas įvairiai varijuojamas,
kartojamas. Išgaunami įdomūs foniniai efektai.
C. Debussy melodinė
linija tarsi suskilo į daugybę fragmentų, pasislėpdama subtiliame tembro –
harmonijos kolorite, poliharmonijoje. A.Skriabino melodinė linija suskilo į
atskirus melodinius taškus; vienijančiu pagrindu lieka subtilus pulsavimas,
išradinga harmonija. Panašus techninis principas būdingas ne tik C. Debussy ir
A. Skriabinui, bet ir daugeliui kitų kompozitorių – I. Stravinskiui, A.
Honneger ir kitiems. Iš esmės turime melodizuotos harmonijos pavyzdžius, kai
akordo garsai apipinami trumpomis intonacijomis. Džiazo technikoje tai yra
būtina. Minorinė melodija jungiama su mažorine derme. Tai taip pat labai svarbu
bliuzuose, ką mes ir matome bliuzo dermėse. Europoje mažoro ir minoro sujungimą
panaudojo F. Listas, vėliau išvystė R. Wagner, labai ryšku A. Skriabino
kūryboje.
Sudėtingas dermės
ryšys su akordika pastūmėjo kompozitorius individualiai ieškoti savitų
techninių priemonių. Melodijos - harmonijos komponentai buvo realizuojami per
sudėtingas chromatizuotas dirbtines dermes. Atsirado B. Bartoko dermės su
įvairiais modalizmais, D. Šostakovičiaus, A. Skriabino - “nuo nonos”, dvejopos
dermės, O. Messiaen “ribotos transpozicijos” dermės, ir t.t.. XX a. harmonijoje
ypač konstruktyvus tampa tritonio intervalas. Jis dažniausiai vartojamas kaip
centrinis sistemos akordas. Panaudojama visa dvylikos tonų chromatinė sistema,
bet kai kuriais atvejais garsų gali būti daugiau arba mažiau. Tokiu būdu diatonika
tampa sudėtinga ir chromatizuota. Chromatinė dermių diferenciacija labai
tobulai buvo panaudota vėlyvojoje A.Skriabino kūryboje. Šiuo atveju,
A.Skriabinas – romantikas pranoko daugelį XX a. kompozitorių.
Vyraujančioje mažoro
– minoro sistemoje matomi du funkcionalumo
vystymosi keliai:
1.
.melodinis – akcento kėlimas iš
akordo į toną;
2.
harmoninis – pasireiškia:
a)
harmoninės traukos didėjimu dėl alteracijos ir chromatizmo įvedimo; b) akcento kėlimu nuo pastovių kompleksų
į nepastoviuosius.
Abiem atvejais būdinga bendra
tendencija – emancipuoti disonansą. Galima pastebėti muzikinės medžiagos
susikoncentravimo procesą, pasireiškiantį melodinės energijos kėlimu į
vertikaliuosius kompleksus. Kaip drąsi ir ypač novatoriška to proceso išraiška
atsiranda atonalioji ir dodekafoninė muzika. Dabar, praėjus maždaug pusšimčiui
metų, dodekafoniniuose kūriniuose
atrandame tonikines – harmonines savybes. Dvylikos garsų serija yra
organizuojanti priemonė, padedanti
kompozitoriui siekti savo harmoninių tikslų. Tonacinės funkcijos
nelikviduojamos ir nekeičiamos. Jos kinta, įgauna kitas formas. Mes nerandame
senų D ir S santykių ir neturėtume naujų santykių aiškinti senais. Bet kokiu
atveju šiuolaikinei muzikai būdinga:
1. visų pirma, tradicinio mažoro –
minoro neigimas;
2. daugiau dėmesio skiriama
melodiniams ryšiams;
3. monodinių dermių ir šioms
dermėms būdingų junginių panaudojimas;
4. diatonika chromatizuota;
5. disonansų emancipacija;
6. funkcinio giminingumo
sampratos kitimas;
7. dermių ryšiai[17].
Šiuolaikinė muzika neturi konkrečių bendrų dėsnių, kaip kad klasikinė
muzika.
Šių laikų muzikoje išnaudojamos,
atrodo, visos techninės galimybės spalvingai bei reikšmingai muzikai sukurti.
Labai daug eksperimentuojama, ir kartais sunku susigaudyti stilių įvairovėje.
Visada padeda pagrindinių dėsnių žinojimas, nes kokybiškai nauji atradimai yra
tik kūrybiškai praturtintas senas palikimas.
Dermės
Akordai
Pagal akordo sudarančių skirtingų garsų – tonų
skaičių skiriami: trigarsiai, keturgarsiai, penkiagarsiai ir kiti daugiagarsiai
akordai.
Akordo rūšį lemia tik nepasikartuojantys tonai.
Pagal intervalinę sandarą skiriami: a) vienarūšies intervalikos
(monointervaliniai) akordai, sudaryti iš vienodų intervalų, ir
b) mišrios intervalikos (poliintervaliniai) akordai, sudaryti iš skirtingų
intervalų.
Daugiagarsiai akordai, sudaryti iš kelių
paprastesnės sandaros akordų, vadinami poliakordais.
Iš vienarūšies
intervalikos akordų dažniausiai naudojami tercinės sandaros akordai. Tai tokie
akordai, kurių garsai yra išdėstyti tercijomis. Pagrindinės rūšys:
a) trigarsiai, arba kvintakordai – 3-jų garsų;
b) keturgarsiai, arba septakordai – 4-ių garsų;
c) penkiagarsiai, arba nonakordai – 5-ių garsų.
Be šių, naudojami mažiau populiarūs
akordai:
a) šešiagarsiai, arba undecimakordai – 6-ių garsų;
b) septyniagarsiai, arba tercdecimakordai – 7-ių garsų.
Akordo pavadinimas
priklauso nuo intervalo tarp kraštinių garsų ir akordo sudėtyje esančio
apatinio kvintakordo tipo.
Tercinė akordo sandara
gali būti modifikuojama, alteruojant kai kuriuos akordų tonus arba pridedant
kokį nors kitą toną.
Akordai gali būti sudaromi
su pakeičiamuoju tonu, pvz. mažorinis septakordas su 6 vietoje 5.
Akordai gali būti ne tik tercinės struktūros, bet
ir kitokios. Netercinės sandaros akordų grupei priklauso akordai, išdėstyti
sekundomis, kvartomis, kvintomis ar septimomis.
VII. LITERATŪRA
Ambrazas A.
Funkcinės teorijos klasikai. V., 1981.
Ambrazas A.
Muzika ir dabartis. Vaga, 1969.
Ambrazas A. Nuo Carlino iki Rymano. Vaga, 1980.
Honegeris A. Aš kompozitorius. Vaga, 1964.
Krutulys A. Muzikos terminų žodynas. Vaga, 1975.
Muzikos enciklopedija, I t.. LMA, Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas. 2000.
Juzeliūnas J. Akordo sandaros klausimu. Kaunas, 1972.
Levin M. The Jazz piano book. Sher Music, 1989.
Mala enciklopedia muzyki. Warszawa, 1968.
Schaffer B. Maly informatory muzyki XX wieku. Krakow, 1989.
Баранова Т. Исторические формы модальности. – Rinkinyje: Отражение
современности в музыке. - Рига, 1979.
Баранова Т. Проблемы модальной гармонии в современном учебном курсе.
Музыка, 1977
Бершадская Т. Лекции по гармонии.
Музыка. 1985.
Вопросы теории музыки. Straipsnių rinkinys. Музыка, 1967.
Денисов Э. Додекафония и проблемы современной композиторской техники.
Музыка и современностъ. Музыка, 1969.
Дернова В. Гармония Скрябина. Музыка, 1968.
Дьячкова Л. Гармония в музыке XX века. М., 1989.
Когоутек Ц. Техника композиции в музыке XX века. М., 1976.
Леонова Е. Полифоническое сольфеджио. Музыка, 1990.
Мюллер Т. Гармония Музыка, 1976.
Нестьев И. Бела Барток. Музыкa, 1969.
Павчинский С. Произведения Скрябина позднего периода. Музыка, 1969.
Проблемы лада. Straipsnių rinkinys. Музыка, 1972.
Рети Р. Тоналъностъ в современнои музыке, 1968.
Тюлин Учение о гармонии. Ю. Музыка,
1966.
Холопов Ю. Гармония. Теоретическии курс. Музыка ,1988.
Холопов Ю. Задания по гармонии.
Музыка, 1983.
Холопов Ю. Очерки современной гармонии
Музыка, 1974.
Холопов Ю. О трех зарубежных системах гармонии. Музыка и современностъ.
Музыка, 1966.
[1] Claudio Monteverdi – 1567-1643. Vienas žymiausių
vėlyvojo Renesanso atstovų. Tęsdamas tobulų sąskambių tradicijas, novatoriškai
vystė funkcinės harmonijos galimybes. Savo kūryboje pirmasis panaudojo D7.
[2] Arnold Schonberg – 1874 –1951. Ryškus XX
a. kompozitorius. Sukūrė dodekafoninę kūrybos techniką.
[3] Įdomus sutapimas. XIX a. atsiradus džiazo
teorijai, būtent nuo “la” iki “la” skaičiuojami gamos garsų pavadinimai: a b c
d e f g a.
[4] Remiamasi T. Baranova.
[5] Remiamasi R. Reti.
[6] Walther J.G. Op.cit.,P. I., Abh. I, Cap.
2
[7] Mattheson J. Op.cit. P.V. sk. 10.
[8] Žr. pavyzdį Nr. 16.
[9] Centrinio sąskambio terminą panaudojo vok. teoretikas H. Erpf, o centrinio elemento terminą
– J. Cholopovas.
[10] J. Cholopovo apibrėžimas.
[11] T. Beršadskajos apibrėžimas.
[12] Straipsnio gale pateiktas kai kurių
dermių sąrašas.
[13] Garsų, intervalų bei tonacijų giminingumą
P. Hindemitas nagrinėja iš akustinių garso savybių pozicijos ir jo teorija,
nežiūrint jos naujoviškumo, yra gana tradicinė. Pvz., grynoji oktava ir grynoji
kvinta yra labiausiai giminingi intervalai, o tritonis – labiausiai
nepastovus.
[14] Sonante it. – skambiai, skardžiai.
[15] Apie akordus smulkiau žiūrėti psl. 38.
[16] Sonoristika (lot. sonorus – skambus) – kūrybos metodas,
kai pagrindinė išraiškos priemonė yra garso koloristinės spalvos.
[17] T.Beršadskaja teigia: kadangi vienas
akordas turi visą derminę programą, tai galima kalbėti ne apie akordų ryšius, o
apie derminių kompleksų ryšius.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
-
HARMONIJOS VYSTYMOSI ISTORINIS ASPEKTAS Vera Zigmantienė, Vilnius, 2003 Pratarmė ĮVADAS I. HARMONIJOS VY... -
FUNKCIONALUMO EVOLIUCIJA. FUNKCIONALUMO EVOLIUCIJA Dėstydami teorines disciplinas, nuolat susidurdami su įvairiausia muzikin...
-
F. MENDELSONO “DAINŲ BE ŽODŽIŲ” stiliaus ir formos bruožai V. Zigmantienė 2001 m. ...